Pranešimai
Šitą video paėmiau iš Tango Chamuyo blogo (žiūr. postą Copy My Style), kuris buvo pateiktas kartu su komentarais dėl moterų šokimo stiliaus. Tai įdomus blogas, rašomas amerikietės tango emigrantės, kuri jau daugiau kaip dešimtmetį "gyvena" Bs.As. milongose. Autorė Janis (Jantango - pseudonimas) stengiasi dokumentuoti ir pristatyti pasauliui Bs.As. milonguerų kultūrą jos autentiškame pavidale. YouTube galima rasti daugybė jos filmuotų filmuku su miloguerais (ieškoti YouTube pagal "Milongas and Milongueros of BsAs"). Manau ją pagrįstai galima laikyti viena iš BsAs tango ekspertų.
Šis video yra kelių moterų šokimo stilių montažas, kojų judesių perspektyvoje. Visos trys tangueros yra žavios, be to, kaip suprantu, laimėtojos kažkokio ten tango čempionato. Autorė pasinaudojo jomis pakomentuodama jų šokio techniką ir stilistiką, nurodydama trečią tanguerą, kaip BsAs tango elegancijos ir stilingumo pavyzdį.
Man pasidarė smalsu, o kaip gi mūsų šokėjai vilniečiai vertina tą moterų kojyčių dėliojimą, todėl impulso pagautas Vilniaus tango šokėjų Yahoo! grupėje paskelbiau balsavimą su klausimu "Kuris moters šokimo stilius jums gražiausias?" Atmetant samprotavimus apie tai, kas yra teisinga ar neteisinga, autentiška ar neautentiška ir t.t. Tegyvuoja paprastas praktinis požiūris! Kalbame apie grožį ir tiek. Tik pageidautina neužmiršti, kad kalbame apie socialinį, praktinį, normalų tango, ne apie profesionalų, sceninį, komercinį. Vienas su kitu negali ir neturi būti lyginami, nes jų tikslai yra visiškai skirtingi.
Jau vykstant balsavimui, pagalvojau, kad šis klausimas dėl grožio gali būti suprastas įvairiai, o atsakymų panagrinėjimas gali įdomiai atskleisti ne vien tik vyraujančius estetinius polinkius, tačiau ir labiau giluminius, antropologinius tango kultūros sluoksnius. Juolab kai pats pabandžiau pasirinkti favoritę iš trijų, kilo visokių minčių.
Bet pirmiausiai pafilosofuokime apie grožį ir jo reikšmę tango pasaulyje.
Visiems žinoma, kad "grožis", "skonis" ir pan. yra sąlyginės, besikeičiančios kategorijos, kurios keičiasi, priklausomai nuo.... neaišku nuo ko. Tačiau tango pasaulėlyje "gražumo" kategorija neabejotinai yra kažkaip susijusi su tuo, kaip vyrai (šiuo konkrečiu atveju) renkasi partnerę šokiui. Ir su tuo, ką moterys galvoja, apie tai, kokie yra jų - vyrų - pasirinkimo kriterijai. Kiekviena pusė samoningai ar nesamoningai stengiasi atspėti, ką galvoja kita pusė ir kažkaip tai pritaikyti savo tikslams (kas galėtų paneigti :)).
Vyriško elgesio stereotipai visiems žinomi: pastarieji yra "paprasti vaikinai", o moterys žino daugybę gudrybių kaip patraukti jų akį: drabužiai, makiažas, kūno kalba ir t.t. Tas neabejotinai veikia, kaip kasdieniame gyvenime, taip ir tango aplinkoje. Tačiau socialinio tango kultūroje yra vienas specifinis ir net paradoksalus dalykas: tango šokio metu partnerė/partneris išvis menkai matomi, nors jį/ją renkantis galima remtis tik tuo, ką mato akys (nekalbu apie "open embrace").
Taigi, prie ko čia tas grožis? Vistiek juk tų kojyčių nesimato!
Žinomas faktas, kad vyrams yra svarbu šalia savęs turėti gražią moterį ne vien tik sau, bet (ypač) kitiems! Tai tarytum pakelia vyro statusą aplinkinių akyse. Tuomet išties nesvarbu ar tu ją matai šokio metu, ar ne, svarbu kaip ji atrodo kitiems, t.y. tas kojyčių dėliojimas skirtas ne tau, Martynai!
Žinomas faktas, kad moterims svarbu gerai atrodyti. Žinau tą moterišką teoriją, kad moterys siekia gražiai atrodyti "šiaip" arba "kad gerai jaustusi" ir vyrai čia išvis ne prie ko (nevisai įtikinamai man ta teorija skamba :)))) Ne kartą esu girdėjęs ir naujokes, ir patyrusias šokėjas sakant, kad jos norėtų išmokti tas "pėdutes vartyti kaip štai ana šokėja". Žinoma, tam kad gerai jaustusi :)) Na gerai, ir šiek tiek, kad patrauktu vyrų akį...
Akivaizdu, kad tas "kojyčių dėliojimo klausimas" yra svarbus, tiek vyrams, tiek moterims. Nors patyrę šokėjai žino, kad jeigu tai svarbu, tai tik iš dalies: juk šokant tango yra žymiai svarbiau tai ką jauti, o ne tai ką mato aplinkiniai.
Tačiau čia slypi rimta praktinė problema vyrams: pagal vaizdą ne visada lengva nustatyti, kuri moteris šoka gerai, o kuri ne. Tą sakau iš savo patirties: esu apsirikęs daugybę kartų. Nemažai efektingų (ar gražių) šokėjų, taip pat ir pripažintų profesionalių, šoka visai neįdomiai ir net prastai, o kai kurios, atrodytų neišsiskiriančios - šoka fantastiškai. Nes socialinio šokimo kriterijai yra visai kiti, išoriškai nekrentantys į akį. Patikėkite, reikia būti labai patyrusiu, kad pagal šokimo vaizdą nustatytum šokimo kokybę (šokimo kokybę suprantu kaip jausmą, ir tik kaip jį). Vyrams tenka naudotis "empirine patirtimi" ir tam tikra "statistika".
Bet grįžkime prie balsavimo. Jau pati klausimo formuluotė yra svarbus dalykas. Palyginkite klausimus: (1) "kuri iš jų šoka gražiausiai?" su (2a) "su kuria norėtumėte pašokti?" (vyrams), (2b) "kurios vietoje norėtumėte atsidurti" (moterims). Pripažinkime, klausimai yra lyg ir apie tą patį, tačiau iš esmės skirtingi.
Apklausoje buvo pateiktas klausimas (1), o atsakymai tokie: 46% - pirmoji, 35% - antroji, 19% - trečioji. Kai kas pavadino tokius rezultatus "kurioziškais", nors iš tiesų juos galima buvo patikimai prognozuoti :))
Dominavo pasirinkimai Nr.1 ir Nr.2, už kuriuos prabalsavo 14 moterų ir 7 vyrai (81% visų balsavusių).
Įdomu, kad tanguerą Nr.3 kaip gražiausią pasirinko daugiau kaip trečdalis (4) iš 11 balsavusiu vyrų ir tik 1 iš 15 balsavusių moterų. Moterų tarpe Nr.1 ryškiai dominuoja, o Nr.3 yra ryški autsaiderė. O štai vyrų tarpe Nr.1 surinko tiek pat balsų, kiek ir Nr.3 !!!
Jaučiate skirtumą? Beje, tanguera Nr.3 yra ypatinga tuo, kad ji, berods, yra vyresnio amžiaus nei pirmos dvi. Galvoju, kad šis parametras buvo esminis vertinant ir jis svarbesnis moterims nei vyrams ("kurios vietoje norėtumete atsidurti?" :)).
Vieną išvadą galima padaryti iškart: vyrų ir moterų vertinimai skiriasi iš esmės! Nors tai lyg ir prieštarauja aukščiau išsakytam teiginiui, kad vieni prie kitų lyg ir turėtų taikytis. Įdomi painiava. Ar tik nėra taip, kad moterys galvoja, kad vyrai galvoja vienaip, o iš tiesų tie vyrai galvoja kiek kitaip?
Pasakysiu ką aš apie šias tris šokėjas galvoju ir pakomentuosiu ką apie tai galvoja Tango Chamuyo blogo autorė.
Negaliu įrodyti, kad nesu paveiktas jos nuomonės (kažkiek esu), tačiau vieną galiu pasakyti tvirtai: pirmąją tanguera išbraukiau iš sąrašo iš karto (tą mūsų moterų favoritę). Nes mano patirtis/statistika sako, kad taip plačiai ir perteklingai šokančios moterys socialiniame šokyje yra neįdomios nepriklausomai nuo gražumo, nes jų šokimas nėra muzikalus, tenka taikytis prie gausių neišprovokuotų "navarotų" (adornos) ir t.t. Tačiau to negali tiesiog suprasti iš pačio šokimo vaizdo. Čia Janis komentaras yra labai tikslus ir naudingas ateičiai: pirmoji tanguera šoka ant pirštų galiukų, o tai bloga technika bet kuriuo atveju. Moterims reiktų žinoti, kad šokimas nesiremiant kulnimis šokio metu dažniausiai yra gerai jaučiamas ir pasireiškia kaip kažkoks neaiškus tąsumas, trikdis, neleidžiantis muzikos interpretuoti taip, kaip ji to reikalauja.
Antroji tanguera atrodo puikiai, tas pėdučių vartymas yra išties labai patrauklus (kad ja kur, tą vyrišką prigimtį :)). Prisipažinsiu, kad tikrai nedrįsčiau suabejoti dėl jos šokimo kokybės. Bet, kaip jau sakiau, gana sunku sutapatinti vaizdą su kokybe, norėčiau išmokti. Čia Janis komentaras man pasirodė vertas dėmesio: Tanguera Nr.2 "has tension in her ankles and exaggerates every step". Išties, jei šokėja tiek daug dėmesio ir energijos skiria pėdų judesiams, klausimas, kas gi lieka partneriui ir muzikai? Juk tų pėdų partneris vistiek nemato... Reiks labiau stebėti ir susikurti savo nuomonę, koks jausmas šokant su tokio stiliaus šokėjomis.
Trečioji tanguera neabejotinai yra labai autentiška, labai elegantiška ir todėl jos šokis yra labai gražus. Negalėčiau pagrįsti techniniais terminais kodėl man taip atrodo, tačiau patirtis ir intuicija sako, kad toks šokimas ir yra to visur ieškomo plaukiančio lengvumo ir muzikalumo, t.y. tikros šokio kokybės šaltinis. Jokio pertekliaus, gryna muzika. Tikrai taip galvoju, nepriklausomai nuo blogo autorės.
Pabaigai klausimas: tai kaip gi su tuo grožiu? Mano patirtis tokia, kad vis daugiau įgijant patirties, gražumo samprata keičiasi. Kas anksčiau atrodė grožio viršūnė, dabar atrodo estetiškai tik su išlygomis. Pirmosios tangueros šokimas prieš kokus 3 metus man turbūt būtų atrodęs gražus, o dabar jis man toks neatrodo. Matyt perdaug prisižiūrėjau sceninių šokimų...
Antroji ir trečioji abi šoka gražiai, bet kiekviena skirtingai. Jei paklaustumėte, kuri atrodo įdomiausia kaip šokio partnerė, tai rinkčiausi trečiąją, tikrą milonguerą.
Bet tiesa ir tai, kad partneriai šokiui pasirenkami ne vien pagal kojas, toli gražu...
2010 m. lapkričio 9 d., antradienis
2010 m. spalio 29 d., penktadienis
Un abrazo
sako tango yra un abrazo, t.y. apsikabinimas. Taip pat sako, kad būtent apsikabinimu ir yra ypatingi Buenos Airių milongueros (įtariu, kad tai ne vien tik šokio technikos kategorija, o kažkokia labiau delikati :)
Jau ruošiausi rašyti apie pastaruoju metu plintančias keistas madas, kaip moteris apkabina partnerį ir laiko ranką šokio metu. Laimei, nespėjau, nes šia tema jau parašė žymiai geriau už mane dalyką suprantantys žmonės: rekomenduoju Tango Chamuyo blogą, ten visas serialas su nuotraukomis apie tai.
Dažnai įvairūs ekstravagantiški apsikabinimai paaiškinami tuo, kad "taip geriau jausti vedimą" (kas pažeidžiamai vyriškai ausiai gali nuskambėti, kad "tu nepakankamai aiškiai vedi" :))
O aš asmeniškai abejoju, kad apkabinus partnerį kaip nors pvz. per petį iš viršaus žemyn vos ne iki juosmens gali bent kiek išspręsti vedimo problemą :) Manau paprasti, laiko patikrinti būdai yra patys geriausi.
Jau ruošiausi rašyti apie pastaruoju metu plintančias keistas madas, kaip moteris apkabina partnerį ir laiko ranką šokio metu. Laimei, nespėjau, nes šia tema jau parašė žymiai geriau už mane dalyką suprantantys žmonės: rekomenduoju Tango Chamuyo blogą, ten visas serialas su nuotraukomis apie tai.
Dažnai įvairūs ekstravagantiški apsikabinimai paaiškinami tuo, kad "taip geriau jausti vedimą" (kas pažeidžiamai vyriškai ausiai gali nuskambėti, kad "tu nepakankamai aiškiai vedi" :))
O aš asmeniškai abejoju, kad apkabinus partnerį kaip nors pvz. per petį iš viršaus žemyn vos ne iki juosmens gali bent kiek išspręsti vedimo problemą :) Manau paprasti, laiko patikrinti būdai yra patys geriausi.
2010 m. spalio 1 d., penktadienis
Vėl apie muziką
Dalinuosi citata: "here is no fast track for tango. It takes years of listening to music so it will inspire our dancing." Ji paimta iš Tango Chamuyo blogo, kuris yra pilnas tikros, autentiškos patirties.
Tango pagrindas yra tango muzika. Nėra kito kelio išmokti tango, kaip tik išmokti klausytis ir girdėti tango muziką. Tai sunku paaiškinti kitiems žmonėms, nes muzikos girdėjimas yra ypatingas, išorėje menkai matomas jausmas.
Tango pagrindas yra tango muzika. Nėra kito kelio išmokti tango, kaip tik išmokti klausytis ir girdėti tango muziką. Tai sunku paaiškinti kitiems žmonėms, nes muzikos girdėjimas yra ypatingas, išorėje menkai matomas jausmas.
2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis
Apie Jūrmalos Tango Sun festivalį
Jūrmalos Tango Sun festivalis yra didžiausias kasmetinis tango festivalis Baltijos šalyse. Jame teko lankytis jau trečią kartą. Būdamas seniausiu ir didžiausiu, jis yra pagrindinė Latvijos, Lietuvos ir Estijos tango bendruomenių susitikimo vieta. Šiemet jis vyko rugpjūčio 26-29 dienomis ir, pasak šmaikštuolių, tai buvo Tango RAIN festivalis :) Šiaip ar taip, oras tikrai nėra svarbiausias dalykas tango šokėjams. Jūrmaloje buvo ką veikti ir be pliažo. Turiu galvoje milongas, kuriose buvau trijose (viso buvo penkios, dvi Rygoje, trys Jūrmaloje). Apie pamokas įspūdžių turiu mažai, pasakysiu tik kad tos dvi argentiniečių Ricardo Barrios y Laura Melos pamokose, kuriose apsilankiau, kaip ir tikėtasi, buvo geros.
Apie tango žmones
Nors tango festivaliai "gyvena" iš pamokų, tačiau tikrasis tarptautinės tango bendruomenės gyvenimas vyksta milongose. Čia matosi kas ir kaip, kas tokie per žmonės atvyksta, kaip jie šoka, kaip jie reaguoja į muziką ir t.t. Ir galų gale: ar tie žmonės tau patinka ar ne. Čia priimami sprendimai ar atvyksi į šitą festivalį, miestą, šalį dar sykį, ar surizikuosi atvykti į kaimyninės šalies tango renginį, apie kurį kol kas nieko nežinai.
Atvirai šnekant, jau buvau bepradedas nusivilti dideliais festivaliais ir bendrai tokio žanro renginiais: kartais apima jausmas, kad jie tapo tiesiog tango "akropoliais", tam tikrais tango turgeliais, turgumis ar supermarketas, kuriuose profesionalai pardavinėja savo produktą "masėms" (dažnai - genetiškai modifikuotą), o "masės" jį vartoja, kur dėsis. Mane vis mažiau bedomina "žingsnelių parduotuvių" pasažai (ganchos ir boleos, soltados ir enrosques papigiai ir pan.) su tų parduotuvių reklama - vakariniais pasirodymais per milongas, po kurių milongos turi būti tarytum restartuotos iš naujo. Pasirodo, as nevienintelis toks, tokių yra nemažai ir jų daugėja: tai didelis mano atradimas Jūrmaloje šiemet.
Kalbu už save: šiumetinio Jūrmalos festivalio tango žmonės man labai patiko! Tai reiškia, kad noras grįžti į Jūrmala kitais metais yra stiprus kaip niekad.
Buvo labai daug gerai, muzikaliai šokančių žmonių, tiesiog nuostabu. Buvo mažai ekscentriškų "aistringojo tango" stiliaus šokėjų, "bad nuevo" atstovų irgi buvo mažai. Vyravo Bs.As. stiliaus šokimas (vadinamasis close embrace). Šokant laikomasi codigos tipo etikos, susidūrimų labai nedaug, negavau nė vieno smūgio moteriško batelio "stiletu" :). Palyginus dažnai naudojamasi cabeceo.
Dauguma dalyvių buvo iš kaimyninių šalių (LV, LT, EE, BY, RU), bet daug ir iš vakarų (žinoma, daugiausiai vyrai :-) Atsimenu Vokietija, Švedija, Norvegija, Graikija, Argentina(!), Suomija, Italija, bet tai, aišku, ne pilnas sąrašas. Beje, vakariečiai buvo sužavėti, girdėjau tikrai daug atsiliepimų, kad jiems čia labai patinka, sakė nežinoję, kad čia taip faina (berods švedas). Iš Rusijos buvo puikių šokėjų, gerai jaučiančių muziką ir stilių, apie baltarusius žinau nedaug. Beje, rusai (ypač rusės, žinoma :-) patvirtino mano vis stiprėjančią nuomonę, kad tikrojo Bs.As stiliaus tango vis daugiau rasime Rytų Europoje (Rusija, Ukraina, Lenkija) nei didžiuosiuose Vakarų šalių "tango centruose".
Žinoma, Jūrmaloje toną užduoda Baltijos ir kaimyninių šalių šokėjai, daugiausiai latviai, bet taip pat ir lietuviai (lietuvių delegacija susidėjo mažiausiai iš 25 lietuvos tangiečių). Šiaip, LV ir LT tango mylėtojus jau galima laikyti viena bendruomene. Buvo keliolika estų - tai geras ženklas, nes anksčiau jų būdavo vos vienas kitas. Buvo tiesiog puikiai šokančių estaičių, ir iš kur jos tik imasi, anksčiau pažinojau vos kelias... Beje, sutikau ir tokių, kurie sakė, kad Lietuvos tangiečiai jiems yra tikras siurpizas-atradimas. Žodžiu, vienas kitą radome.
Baltijiečiai gali savimi didžiuotis kaip subrendo per pastaruosius 3 metus. Ir mums visai nebūtina kelti uodegos patiems sau, kaip tam katinui: tokia yra ir kitų dalyvių nuomonė.
Apie muziką
Žinoma, toną milongose užduoda ne vien tik šokėjai. Kokie bebūtų geri šokėjai (ypač - geri), jų nuotaika visiškai priklauso nuo muzikos kokybės, o už pastarąją yra atsakingi DJai. Jūrmala 2010 šia prasme buvo aukštumoje: DJai buvo įvairūs ir muzika buvo gera. Tą sakau ne todėl, kad aš pats buvau vienu iš festivalio DJu (įdomu, kas patikės! :)), tačiau labiausiai todėl, kad gerai žinau organizatorių požiūrio į DJus evoliuciją šiame festivalyje ir man tai yra labai svarbu. Pamenu, prieš tris metus 2008 m. Jūrmalos festivalyje penktadienio milongoje aš iš viso negirdėjau nė vieno tango gabalo, tada vyravo lyrinis "popsas" arba kitaip vadinamoji "tango alternatyva"!
Kaip viskas pasikeitė vos per 3 metus... Šiais metais jokios ekstravagancijos praktiškai nebuvo (išskyrus šeštadienį, visai paryčiui kelios tandos elektronikos). Labai maloniai nustebino Gaia Pisauro, Europoje žinoma tango mokytoja ir tango DJe. Žinodamas jos stilistiką, tikėjausi (nepagrįstai) kokio nors neo-tango mišinio, tačiau greitai supratau kaip smarkiai klydau: visą penktadienio vakarą Gaia grojo puikią Aukso amžiaus muziką be išimčių!
Kortinos buvo naudojamos visų DJjų ir tai labai prisidėjo prie milongų socialumo. Tik viena dieną DJus (Gaia) kažkodėl nustojo groti kortinas paskutines kelias milongos valandas, nors tandos buvo. Efektas toks, kad as asmeniškai turėjau šokti 6 gabalus iš eilės, kol supratau kas vyksta. O girdėjau apie tokius, kurie turėjo šokti su tuo pačiu partneriu 11 gabalų iš eilės! (ir sugebėjo suskaičiuoti :DD)
Milongos Jūrmaloje baigdavosi 3-4 val paryčiui su praktiškai pilna sale (net paskutinė sekmadienį). Beje, sekmadienį milonga vyko 7 valandas, t.y. atmetus trumpą pasirodymą buvo 6,5 grynos valandos tango muzikos (berods mano DJiškas rekordas) ir pilna salė iki pat pabaigos. Ir kaip šokėjas, ir kaip DJus jaučiuosi dėkingas organizatoriams, kad minimizavo gyvo orkestro grojimą ir taip pat pasirodymus (ne aš toks vienintelis). Labai gaila, kad sekmadienį nebuvo pilnai įgyvendintas organizatorių sumanymas Latvijos ir Lietuvos socialinių (neprofesionalių) tango šokėjų pasirodymų. Man asmeniškai neprofesionalų pasirodymus stebėti netgi įdomiau, nei profesionalų, nes jie nuoširdesni, juose daugiau jaudulio. O rygiečių Jelenos ir Dimos choreografija buvo išties miela.
Apie madas
Tai turiu paminėti. Nes tai jau aiški tendencija: tikras, paprastas, Bs.As. stiliaus tango ateina į madą pilna jėga (dabar tai vadinama close embrace). Tai rodo tango bendruomenių brandą, tai taip pat puikus pavyzdys naujai atėjusiems. Nežinau tiksliai kodėl taip yra. Asmeniškai manau, kad toks pasikeitimas yra visai nesusijęs su pasikeitimais mokytojų bendruomenėje. Mokytojų aplinka juk nepasikeitė, nepagerėjo, net atvirkščiai, dabar pilna Europa visokių atsitiktinių argentiniečių ir neargentiniečių, uždarbiaujančių tango pamokomis.
Tiesiog greičiausiai pagaliau tango bendruomenėse pradėjo suprasti kam jiems viso to reikia iš viso, pradėjo klausytis muzikos, pradėjo labiau mylėti partnerį ir pradėjo norėti mokytis praktiškų dalykų.
Šiaip ar taip, tai gera tendencija, ji stiprina bendruomenes, suteikia daugiau džiaugsmo žmonėms bendraujant ir prisiliečiant prie autentiškos šimtametės labai gražios tradicijos. O tango mokytojų bendruomenė ir festivalių organizatoriai po truputį pristaikys prie paklausos ir jau tą daro. Įdomu buvo stebėti, kaip Gaia ir Leandro šoka close embrace :) Pamokų turinys vis labiau yra skiriamas praktiškiems dalykams, skirtiems šokimui milongose, vis daugiau plinta technikos (net vyrų!) ir muzikalumo pamokos (palyginimui, prieš 2 metus teko dalyvauti galbūt didžiausiame Europos tango festivalyje Wuppertal-yje vyrų technikos pamokoje, kurioje buvo 5 (!) dalyviai...).
Galiu taip pat paprognozuoti, kad turės keistis tango festivalių formatai ar bent jau festivaliai vis labiau specializuosis, segmentuosis (kaip supermarketų segmentas skiriasi nuo "ekologinių" prekių parduotuvių segmento). Mat festivalių dvasią ir traukos lauką sukuria vis gausesni gerai šokantys ir gerai suprantantys tango žmonės, o ne negausūs pradedantieji, kurie dar nežino kas ir kaip. O tie patyrę žmonės į festivalius važiuos daugiausiai milongoms, ne pamokoms (nes mokymasis turi praktinio poreikio ribas, be to brangu...). T.y. geri festivaliai ateityje turėtų būti daugiau orientuoti į socialinį bendravimą ir mažiau - į mokytojus ir pamokas. Kita vertus, festivaliai ir mokytojai juk "gyvena" iš pamokų, o ne iš milongų. Įdomu bus pamatyti, kaip šis "brandžios tango epochos" prieštaravimas bus sprendžiamas.
Apie Baltijos šalių tango renginių rinkodarą
Mažose šalyse mes visi esame labai susiję tarpusavyje. Jūrmalos tango festivalis formuoja lūkesčius kitiems analogiškiems renginiams, taip pat ir Lietuvoje. Ir atvirkščiai:
žinau žmonių, kurie atvyko į Jūrmalą, nes jiems patiko Tango Velykos Vilniuje 2009. Gerai atsimenu pernykštės Tango Fiestos vieno dalyvio (vakariečio) komentarą, kad jis čia atvyko todėl, kad jam patiko Jūrmaloje. Išties, turbūt pusė pernykštės Fiestos dalyvių, o gal ir daugiau, buvo tie patys, kaip ir prieš tai Jūrmaloje. O šiais metais man keli žmonės sakė, kad jiems patiko lietuvių tango kultūra ir sakėsi norį atvykti į Tango Fiestą. Manau, daug kas yra susidūręs su panašiais komentarais.
Tango renginių rinkodara (marketingas) vyksta daugiausiai iš lūpų į lūpas, pagal konkrečių žmonių įspūdžius ir nuomonę, Facebook'as yra tik pagalbinė priemonė. Be to, pozityvias nuomones apie renginį paprastai vienaip ar kitaip sužinome (žiūr pvz. St.Peterburgo šokėjų įspūdžius iš Jūrmalos), gi negatyvi reakcija yra paprastai tyli: žmonės tiesiog negrįžta ir pasako kitiems, kad ten važiuoti neverta.
Apie tango žmones
Nors tango festivaliai "gyvena" iš pamokų, tačiau tikrasis tarptautinės tango bendruomenės gyvenimas vyksta milongose. Čia matosi kas ir kaip, kas tokie per žmonės atvyksta, kaip jie šoka, kaip jie reaguoja į muziką ir t.t. Ir galų gale: ar tie žmonės tau patinka ar ne. Čia priimami sprendimai ar atvyksi į šitą festivalį, miestą, šalį dar sykį, ar surizikuosi atvykti į kaimyninės šalies tango renginį, apie kurį kol kas nieko nežinai.
Atvirai šnekant, jau buvau bepradedas nusivilti dideliais festivaliais ir bendrai tokio žanro renginiais: kartais apima jausmas, kad jie tapo tiesiog tango "akropoliais", tam tikrais tango turgeliais, turgumis ar supermarketas, kuriuose profesionalai pardavinėja savo produktą "masėms" (dažnai - genetiškai modifikuotą), o "masės" jį vartoja, kur dėsis. Mane vis mažiau bedomina "žingsnelių parduotuvių" pasažai (ganchos ir boleos, soltados ir enrosques papigiai ir pan.) su tų parduotuvių reklama - vakariniais pasirodymais per milongas, po kurių milongos turi būti tarytum restartuotos iš naujo. Pasirodo, as nevienintelis toks, tokių yra nemažai ir jų daugėja: tai didelis mano atradimas Jūrmaloje šiemet.
Kalbu už save: šiumetinio Jūrmalos festivalio tango žmonės man labai patiko! Tai reiškia, kad noras grįžti į Jūrmala kitais metais yra stiprus kaip niekad.
Buvo labai daug gerai, muzikaliai šokančių žmonių, tiesiog nuostabu. Buvo mažai ekscentriškų "aistringojo tango" stiliaus šokėjų, "bad nuevo" atstovų irgi buvo mažai. Vyravo Bs.As. stiliaus šokimas (vadinamasis close embrace). Šokant laikomasi codigos tipo etikos, susidūrimų labai nedaug, negavau nė vieno smūgio moteriško batelio "stiletu" :). Palyginus dažnai naudojamasi cabeceo.
Dauguma dalyvių buvo iš kaimyninių šalių (LV, LT, EE, BY, RU), bet daug ir iš vakarų (žinoma, daugiausiai vyrai :-) Atsimenu Vokietija, Švedija, Norvegija, Graikija, Argentina(!), Suomija, Italija, bet tai, aišku, ne pilnas sąrašas. Beje, vakariečiai buvo sužavėti, girdėjau tikrai daug atsiliepimų, kad jiems čia labai patinka, sakė nežinoję, kad čia taip faina (berods švedas). Iš Rusijos buvo puikių šokėjų, gerai jaučiančių muziką ir stilių, apie baltarusius žinau nedaug. Beje, rusai (ypač rusės, žinoma :-) patvirtino mano vis stiprėjančią nuomonę, kad tikrojo Bs.As stiliaus tango vis daugiau rasime Rytų Europoje (Rusija, Ukraina, Lenkija) nei didžiuosiuose Vakarų šalių "tango centruose".
Žinoma, Jūrmaloje toną užduoda Baltijos ir kaimyninių šalių šokėjai, daugiausiai latviai, bet taip pat ir lietuviai (lietuvių delegacija susidėjo mažiausiai iš 25 lietuvos tangiečių). Šiaip, LV ir LT tango mylėtojus jau galima laikyti viena bendruomene. Buvo keliolika estų - tai geras ženklas, nes anksčiau jų būdavo vos vienas kitas. Buvo tiesiog puikiai šokančių estaičių, ir iš kur jos tik imasi, anksčiau pažinojau vos kelias... Beje, sutikau ir tokių, kurie sakė, kad Lietuvos tangiečiai jiems yra tikras siurpizas-atradimas. Žodžiu, vienas kitą radome.
Baltijiečiai gali savimi didžiuotis kaip subrendo per pastaruosius 3 metus. Ir mums visai nebūtina kelti uodegos patiems sau, kaip tam katinui: tokia yra ir kitų dalyvių nuomonė.
Apie muziką
Žinoma, toną milongose užduoda ne vien tik šokėjai. Kokie bebūtų geri šokėjai (ypač - geri), jų nuotaika visiškai priklauso nuo muzikos kokybės, o už pastarąją yra atsakingi DJai. Jūrmala 2010 šia prasme buvo aukštumoje: DJai buvo įvairūs ir muzika buvo gera. Tą sakau ne todėl, kad aš pats buvau vienu iš festivalio DJu (įdomu, kas patikės! :)), tačiau labiausiai todėl, kad gerai žinau organizatorių požiūrio į DJus evoliuciją šiame festivalyje ir man tai yra labai svarbu. Pamenu, prieš tris metus 2008 m. Jūrmalos festivalyje penktadienio milongoje aš iš viso negirdėjau nė vieno tango gabalo, tada vyravo lyrinis "popsas" arba kitaip vadinamoji "tango alternatyva"!
Kaip viskas pasikeitė vos per 3 metus... Šiais metais jokios ekstravagancijos praktiškai nebuvo (išskyrus šeštadienį, visai paryčiui kelios tandos elektronikos). Labai maloniai nustebino Gaia Pisauro, Europoje žinoma tango mokytoja ir tango DJe. Žinodamas jos stilistiką, tikėjausi (nepagrįstai) kokio nors neo-tango mišinio, tačiau greitai supratau kaip smarkiai klydau: visą penktadienio vakarą Gaia grojo puikią Aukso amžiaus muziką be išimčių!
Kortinos buvo naudojamos visų DJjų ir tai labai prisidėjo prie milongų socialumo. Tik viena dieną DJus (Gaia) kažkodėl nustojo groti kortinas paskutines kelias milongos valandas, nors tandos buvo. Efektas toks, kad as asmeniškai turėjau šokti 6 gabalus iš eilės, kol supratau kas vyksta. O girdėjau apie tokius, kurie turėjo šokti su tuo pačiu partneriu 11 gabalų iš eilės! (ir sugebėjo suskaičiuoti :DD)
Milongos Jūrmaloje baigdavosi 3-4 val paryčiui su praktiškai pilna sale (net paskutinė sekmadienį). Beje, sekmadienį milonga vyko 7 valandas, t.y. atmetus trumpą pasirodymą buvo 6,5 grynos valandos tango muzikos (berods mano DJiškas rekordas) ir pilna salė iki pat pabaigos. Ir kaip šokėjas, ir kaip DJus jaučiuosi dėkingas organizatoriams, kad minimizavo gyvo orkestro grojimą ir taip pat pasirodymus (ne aš toks vienintelis). Labai gaila, kad sekmadienį nebuvo pilnai įgyvendintas organizatorių sumanymas Latvijos ir Lietuvos socialinių (neprofesionalių) tango šokėjų pasirodymų. Man asmeniškai neprofesionalų pasirodymus stebėti netgi įdomiau, nei profesionalų, nes jie nuoširdesni, juose daugiau jaudulio. O rygiečių Jelenos ir Dimos choreografija buvo išties miela.
Apie madas
Tai turiu paminėti. Nes tai jau aiški tendencija: tikras, paprastas, Bs.As. stiliaus tango ateina į madą pilna jėga (dabar tai vadinama close embrace). Tai rodo tango bendruomenių brandą, tai taip pat puikus pavyzdys naujai atėjusiems. Nežinau tiksliai kodėl taip yra. Asmeniškai manau, kad toks pasikeitimas yra visai nesusijęs su pasikeitimais mokytojų bendruomenėje. Mokytojų aplinka juk nepasikeitė, nepagerėjo, net atvirkščiai, dabar pilna Europa visokių atsitiktinių argentiniečių ir neargentiniečių, uždarbiaujančių tango pamokomis.
Tiesiog greičiausiai pagaliau tango bendruomenėse pradėjo suprasti kam jiems viso to reikia iš viso, pradėjo klausytis muzikos, pradėjo labiau mylėti partnerį ir pradėjo norėti mokytis praktiškų dalykų.
Šiaip ar taip, tai gera tendencija, ji stiprina bendruomenes, suteikia daugiau džiaugsmo žmonėms bendraujant ir prisiliečiant prie autentiškos šimtametės labai gražios tradicijos. O tango mokytojų bendruomenė ir festivalių organizatoriai po truputį pristaikys prie paklausos ir jau tą daro. Įdomu buvo stebėti, kaip Gaia ir Leandro šoka close embrace :) Pamokų turinys vis labiau yra skiriamas praktiškiems dalykams, skirtiems šokimui milongose, vis daugiau plinta technikos (net vyrų!) ir muzikalumo pamokos (palyginimui, prieš 2 metus teko dalyvauti galbūt didžiausiame Europos tango festivalyje Wuppertal-yje vyrų technikos pamokoje, kurioje buvo 5 (!) dalyviai...).
Galiu taip pat paprognozuoti, kad turės keistis tango festivalių formatai ar bent jau festivaliai vis labiau specializuosis, segmentuosis (kaip supermarketų segmentas skiriasi nuo "ekologinių" prekių parduotuvių segmento). Mat festivalių dvasią ir traukos lauką sukuria vis gausesni gerai šokantys ir gerai suprantantys tango žmonės, o ne negausūs pradedantieji, kurie dar nežino kas ir kaip. O tie patyrę žmonės į festivalius važiuos daugiausiai milongoms, ne pamokoms (nes mokymasis turi praktinio poreikio ribas, be to brangu...). T.y. geri festivaliai ateityje turėtų būti daugiau orientuoti į socialinį bendravimą ir mažiau - į mokytojus ir pamokas. Kita vertus, festivaliai ir mokytojai juk "gyvena" iš pamokų, o ne iš milongų. Įdomu bus pamatyti, kaip šis "brandžios tango epochos" prieštaravimas bus sprendžiamas.
Apie Baltijos šalių tango renginių rinkodarą
Mažose šalyse mes visi esame labai susiję tarpusavyje. Jūrmalos tango festivalis formuoja lūkesčius kitiems analogiškiems renginiams, taip pat ir Lietuvoje. Ir atvirkščiai:
žinau žmonių, kurie atvyko į Jūrmalą, nes jiems patiko Tango Velykos Vilniuje 2009. Gerai atsimenu pernykštės Tango Fiestos vieno dalyvio (vakariečio) komentarą, kad jis čia atvyko todėl, kad jam patiko Jūrmaloje. Išties, turbūt pusė pernykštės Fiestos dalyvių, o gal ir daugiau, buvo tie patys, kaip ir prieš tai Jūrmaloje. O šiais metais man keli žmonės sakė, kad jiems patiko lietuvių tango kultūra ir sakėsi norį atvykti į Tango Fiestą. Manau, daug kas yra susidūręs su panašiais komentarais.
Tango renginių rinkodara (marketingas) vyksta daugiausiai iš lūpų į lūpas, pagal konkrečių žmonių įspūdžius ir nuomonę, Facebook'as yra tik pagalbinė priemonė. Be to, pozityvias nuomones apie renginį paprastai vienaip ar kitaip sužinome (žiūr pvz. St.Peterburgo šokėjų įspūdžius iš Jūrmalos), gi negatyvi reakcija yra paprastai tyli: žmonės tiesiog negrįžta ir pasako kitiems, kad ten važiuoti neverta.
2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis
Apie tango ir "alternatyvą"
Alternatyva paprastai vadinama kažkas tokio, kas yra atvirkščias mainstream'ui, t.y. įprastinei, daugumai priimtinai kultūros formai. Alternatyva = modernu, maištinga (progresyvu?). Arba kitaip: alternatyvus kultūros reiškinys yra priešstata masiškai paplitusiam pasenusiam, atgyvenusiam (prastam?) skoniui.
Tango pasaulyje taip pat yra naudojama "alternatyvos" sąvoka, ypač kalbant apie muziką. Tik kokia keista prasme! Jeigu per milonga pagrojama kas nors iš The Beatles, Patricijos Kaas, Bregovičiaus, Bajofondo ar bet kokia kita nieko ar mažai ką bendro su tango turinti muzika, tai ji vadinama alternatyvia! Popsas (ir Co) yra alternatyva kažkam!!!???
Net bandoma įvesti terminą "alter-tango" ir juo vadinti ne-tango muziką, pagal kurią kažkas "šoka tango". Įdomų, o jeigu J.S.Bacho preliudiją C-dur iš Gerai Temperuoto Klavyro pagroti per milonga, tai ar ji irgi taptų "alternatyviu tango"?
Tiesa yra visai atvirkščia: tai tango su savo archaišku, dabar menkai suprantamu socialiniu turiniu ir 30-40-ųjų estetika yra alternatyva ir net underground-as šiuolaikinio postmodernaus triukšmo ir pop-kultūros atžvilgiu. Tai tango yra alternatyva, o ne atvirkščiai! Jau vien todėl, kad tango jau senai nebėra mainstream ir jau niekada nebebus. Taigi, jeigu norite būti alternatyviu, užsiimkite tango :-) Žinoma, aš kalbu apie tikrą tango, o ne apie tą, kurį matome scenoje ar per televizorių. O popsą vadinkime savo vardu: tai - popsas...
Tango pasaulyje taip pat yra naudojama "alternatyvos" sąvoka, ypač kalbant apie muziką. Tik kokia keista prasme! Jeigu per milonga pagrojama kas nors iš The Beatles, Patricijos Kaas, Bregovičiaus, Bajofondo ar bet kokia kita nieko ar mažai ką bendro su tango turinti muzika, tai ji vadinama alternatyvia! Popsas (ir Co) yra alternatyva kažkam!!!???
Net bandoma įvesti terminą "alter-tango" ir juo vadinti ne-tango muziką, pagal kurią kažkas "šoka tango". Įdomų, o jeigu J.S.Bacho preliudiją C-dur iš Gerai Temperuoto Klavyro pagroti per milonga, tai ar ji irgi taptų "alternatyviu tango"?
Tiesa yra visai atvirkščia: tai tango su savo archaišku, dabar menkai suprantamu socialiniu turiniu ir 30-40-ųjų estetika yra alternatyva ir net underground-as šiuolaikinio postmodernaus triukšmo ir pop-kultūros atžvilgiu. Tai tango yra alternatyva, o ne atvirkščiai! Jau vien todėl, kad tango jau senai nebėra mainstream ir jau niekada nebebus. Taigi, jeigu norite būti alternatyviu, užsiimkite tango :-) Žinoma, aš kalbu apie tikrą tango, o ne apie tą, kurį matome scenoje ar per televizorių. O popsą vadinkime savo vardu: tai - popsas...
2010 m. rugpjūčio 18 d., trečiadienis
Balboa
Esu susipažinęs su keliomis visai skirtingomis socialinių šokių atmainomis, tačiau būtent Balboa įspūdžiais noriu pasidalinti su tango bendraminčiais ypatingai. Kodėl? Nes mano nuomone balboa gilumine prasme yra labai artimas autentiškam Argentinos tango. Šie du šokiai, kaip jokie kiti, gerai sugyvena vieno šokėjo asmenyje, be to, vienas kitą papildo. Tango vedimo įgūdžiai yra puikiai pritaikomi balboa šokime, o balboa savo ruožtu labai praplečia tango šokėjo muzikalumą. Be to - ir tai labai svarbu - balboa, kaip ir tango, reikalauja iš šokėjo tam tikros brandos, abu šokiai yra labiausiai priimtini jau šiek tiek suprantantiems apie gyvenimą žmonėms:)) Todėl turiu pagrindo manyti, kad tango šokėjai galėtų ne tik susidomėti balboa, bet galbūt net prisidėti prie to, kad Lietuvoje atsirastų daugiau šį šokį šokančių žmonių.
Balboa yra porinis šokis, šokamas improvizuojant pagal muziką leading-following principu, t.y. toks pat, kaip ir kiti save gerbiantys socialiniai šokiai. Jis šokamas paprastai pagal greitą (dažnai - LABAI greitą) svingą, t.y. klasikinį, daugiausiai 1930-40-ųjų džiazą. Tango ir svingas - muzika mus pasiekusi iš skirtingų pasaulio vietų ir todėl labai skirtinga. Kita vertus, Argentinos tango ir balboa mus pasiekė iš tos pačios epochos ir juos abu sukūrė matyt labai panašiai galvojantys ir jaučiantys žmonės.
Šiais laikais žodžiu "balboa" dažniausiai vadinamas šokimas, kuriame iš tiesų yra naudojami keli gerokai besiskiriantys šokio stiliai. Siekiant juos atskirti vieną nuo kito, yra naudojami Pure Balboa (grynasis balboa) ir Bal-Swing pavadinimai.
Grynasis balboa (Pure Balboa arba Pure Bal) yra svingo šokio stilius, kilęs 1920-30-aisiais pietų Kalifornijos (Los Angeles apylinkių) šokių salėse (pavadinimas yra kilęs nuo kažkur ten esančio Balboa pusiasalio). Tai ir yra istoriškai "tikrasis" balboa, apie kurio kilmę ne viskas žinoma, kadangi senųjų balboa šokėjų jau nebėra gyvųjų tarpe. Grynasis Balboa šokamas glaudžiai apsikabinus.
Vėlesni šokėjai grynojo balboa žingsnelius įtraukė į savo pietų Kalifornijos stiliaus iš čarlstono kilusį šokimo stilių, taip ir vadinamą svingu. Taip atsirado tai, kas dabar dažnai vadinama Bal-Swing. Bal-Swing šokamas atvirame apsikabinime. Šiais laikais socialiniame šokime Pure Bal ir Bal-Swing stiliaus žingsneliai yra įprastai naudojami viename šokyje nesukant daug galvos dėl stilistinio grynumo, tačiau paprastai balboa šokėjai šiuos du stilius gerai skiria ir aiškiai supranta, kai pereina nuo vieno prie kito tame pačiame šokyje: tai dažniausiai akivaizdu, nes pereinama nuo glaudaus prie atviro apsikabinimo. Mums šis skirtumas taip pat yra svarbus, kadangi būtent tikrojo balboa - Pure Balboa - kultūra turi išties įdomių panašumų su autentišku Argentinos tango.
Štai klipas, kuriame matosi tikrasis, originalusis balboa, šokamas old-timers, t.y. žmonių, kurie balboa šokti išmoko dar anais, Aukso amžiaus laikais. Iš čia nufilmuotų žmonių balboa šokimo mokėsi šiuolaikiniai mokytojai, šiais laikais populiarintantys balboa visame pasaulyje (kaip ir daugelis tarpukario šokimo stilių, balboa buvo iš esmės XX a. pabaigoje rekonstruotas ir atgaivintas kaip gyvas socialinis šokis). Beje, atkreipkite dėmesį, kad daugelis iš nufilmuotų pagyvenusių žmonių yra vedusios poros: sako jeigu balboa šokėjai vienas kitam patinka, tai visam gyvenimui :)
Balboa (Pure balboa) yra šokamas beveik vien tik glaudžiai apsikabinus, vedant krūtine. Jis yra pritaikytas šokti perpildytose šokių salėse, nes reikalauja visai nedaug vietos (daug mažiau nei pvz. lindyhopas). Pure Balboa šokimas iš esmės yra sinchroniškas poros pulsavimas (svingavimas) pagal muziką su įvairiais kojų judesiais žemiau kelių, pvz. "slysčiojimais" (shuffling). Sako, kad visas balboa vyksta žemiau kelių.
Grynasis balboa yra subtilus partnerių komunikavimas muzikoje, kuomet yra vedama išoriniam stebėtojui nepastebimais partnerės ašies postūmiais. Šiaip, išoriškai žiūrint grynasis balboa atrodo palyginus neišvaizdus šokimas. Kyla klausimas, o kodėl tada jis turėtų būti įdomus patiems šokėjams?
Įdomiai balboa charakterizavo Peter Loggins. Sako, atrodytų, pats vienodžiausias ir nuobodžiausias muzikantas visame džiazo orkestre yra būgnininkas: juk jis visą laika muša vieną ir tą patį ritmą. Bet jūs į jį geriau įsižiūrėkite: ar panašu, kad jam būtų nuobodu? You love the music, you love the girl and nothing else matters! Išties geras šokio esmės apibūdinimas.
Čia dar keletas Pure balboa pavyzdžių.
Šiame klipe nufilmuotas Peter Loggins, vienas žinomiausių balboa mokytojų (beje šį pavasarį buvęs Vilniuje ir net apsilankęs mūsų milongoje!), šokantis su 82 metų (!) partnere. Atkreipkite dėmesį į fone nesėkmingai bandančius šokti pagal tokią greitą muziką lindyhoperius. Pastarieji atrodo apgailėtinai :)
Dar vienas klipas su gražiu Pure Balboa pirmoje klipo minutėje (toliau nemažiau gražus Bal-Swing'as). Įdomu yra tai, kad čia yra nufilmuotos varžybos tarp socialinių šokėjų: labai paplitęs dalykas svingo šokių pasaulyje ir visiškai svetimas tango pasaulyje.
Bal-Swing'as šokamas pagal tokią pačią greitą muziką atvirame apsikabinime, jis yra pilnas sukinių ir kitų figūrų, daromų dideliu tempu efektingai plaikstantis merginos suknelei. Tai gražus, efektingas šokimo stilius, savo dvasia labai besiskiriantis nuo grynojo balboa, nors tas faktas visai netrukdo abiem šokimo būdais mėgautis viename šokyje.
Gražus Bal-Swing'o pavyzdys yra kaip šoka Mia Goldsmith (beje, buvusi Vilniuje) su partneriu.
Dar šiek tiek apie paraleles tarp grynojo balboa ir argentinos tango.
Pagrindinis išorinis šių dviejų šokių bendrumas: abu šokiai yra šokami glaudžiai apsikabinus (close embrace, un abrazo).
Esminis glaudaus apsikabinimo bruožas yra tas, kad partneriai šokio metu praktiškai nemato vienas kito, t.y. nemato partnerio kūno judesių, nebent akies krašteliu, tačiau labai gerai juos jaučia. Šis bruožas yra svarbus dalykas, jis nėra šiaip nedidelė stilistinė ypatybė, tačiau atspindi esmę: šokant balboa, kaip ir šokant tango, nėra tiek svarbu kaip atrodo, kiek svarbu koks jausmas. Tokius šokius dar kai kas vadina "intravertiškais".
Žinoma, ir tango, ir balboa šokimas iš šono atrodo estetiškai, šiaip ar taip visi nori atrodyti gražiai. Tačiau tai visai kitokia estetika, ji nėra efektinga, ji ateina ne iš noro pasidemonstruoti (show off), nesvarbu kam - partneriui ar žiūrovams - tačiau iš gilaus muzikalumo.
Apie balboa sakoma: "As soon as you start attracting attention to yourself, you [are] not doing Balboa anymore" (jei tik pradedate atkreipti kažkieno dėmesį į save, reiškia jūs šokat nebe Balboa). Tiesiog nuostabu, kaip toks posakis beveik tiksliai sutampa su Buenos Aires milongų codigos (tokios nerašytos, bet griežtos taisyklės, galiojančios tradicinėse Bs.As. milongose): atkreipti dėmesį į save laikoma blogu tonu.
Pripažinkime, toks požiūris LABAI skiriasi nuo tos dvasios, kurią randame "ekstravertiškose" šokių kultūrose, kai atkreipti dėmesį į save yra didelė viso malonumo dalis: lindyhope (kuris, beje, ir kilo iš sceninio šokimo), salsoje (jei nematysi partnerio, tai prapuls 80% prasmės) ir tango nuevo (kuris buvo specialiai sukurtas kaip sceninės-meninės išraiškos priemonė). Jau nekalbant apie pvz. reggaeton-ą, kuriame show off yra 100% prasmės :))
Dar yra vienas įdomus panašumas tarp tango ir balboa: abiejuose šokiuose moterys šoka avėdamos bateliais aukšta pakulne! (tiesa, balboa šokėjų pakulnė žemesnė nei tanguerų).
Balboa yra porinis šokis, šokamas improvizuojant pagal muziką leading-following principu, t.y. toks pat, kaip ir kiti save gerbiantys socialiniai šokiai. Jis šokamas paprastai pagal greitą (dažnai - LABAI greitą) svingą, t.y. klasikinį, daugiausiai 1930-40-ųjų džiazą. Tango ir svingas - muzika mus pasiekusi iš skirtingų pasaulio vietų ir todėl labai skirtinga. Kita vertus, Argentinos tango ir balboa mus pasiekė iš tos pačios epochos ir juos abu sukūrė matyt labai panašiai galvojantys ir jaučiantys žmonės.
Šiais laikais žodžiu "balboa" dažniausiai vadinamas šokimas, kuriame iš tiesų yra naudojami keli gerokai besiskiriantys šokio stiliai. Siekiant juos atskirti vieną nuo kito, yra naudojami Pure Balboa (grynasis balboa) ir Bal-Swing pavadinimai.
Grynasis balboa (Pure Balboa arba Pure Bal) yra svingo šokio stilius, kilęs 1920-30-aisiais pietų Kalifornijos (Los Angeles apylinkių) šokių salėse (pavadinimas yra kilęs nuo kažkur ten esančio Balboa pusiasalio). Tai ir yra istoriškai "tikrasis" balboa, apie kurio kilmę ne viskas žinoma, kadangi senųjų balboa šokėjų jau nebėra gyvųjų tarpe. Grynasis Balboa šokamas glaudžiai apsikabinus.
Vėlesni šokėjai grynojo balboa žingsnelius įtraukė į savo pietų Kalifornijos stiliaus iš čarlstono kilusį šokimo stilių, taip ir vadinamą svingu. Taip atsirado tai, kas dabar dažnai vadinama Bal-Swing. Bal-Swing šokamas atvirame apsikabinime. Šiais laikais socialiniame šokime Pure Bal ir Bal-Swing stiliaus žingsneliai yra įprastai naudojami viename šokyje nesukant daug galvos dėl stilistinio grynumo, tačiau paprastai balboa šokėjai šiuos du stilius gerai skiria ir aiškiai supranta, kai pereina nuo vieno prie kito tame pačiame šokyje: tai dažniausiai akivaizdu, nes pereinama nuo glaudaus prie atviro apsikabinimo. Mums šis skirtumas taip pat yra svarbus, kadangi būtent tikrojo balboa - Pure Balboa - kultūra turi išties įdomių panašumų su autentišku Argentinos tango.
Štai klipas, kuriame matosi tikrasis, originalusis balboa, šokamas old-timers, t.y. žmonių, kurie balboa šokti išmoko dar anais, Aukso amžiaus laikais. Iš čia nufilmuotų žmonių balboa šokimo mokėsi šiuolaikiniai mokytojai, šiais laikais populiarintantys balboa visame pasaulyje (kaip ir daugelis tarpukario šokimo stilių, balboa buvo iš esmės XX a. pabaigoje rekonstruotas ir atgaivintas kaip gyvas socialinis šokis). Beje, atkreipkite dėmesį, kad daugelis iš nufilmuotų pagyvenusių žmonių yra vedusios poros: sako jeigu balboa šokėjai vienas kitam patinka, tai visam gyvenimui :)
Balboa (Pure balboa) yra šokamas beveik vien tik glaudžiai apsikabinus, vedant krūtine. Jis yra pritaikytas šokti perpildytose šokių salėse, nes reikalauja visai nedaug vietos (daug mažiau nei pvz. lindyhopas). Pure Balboa šokimas iš esmės yra sinchroniškas poros pulsavimas (svingavimas) pagal muziką su įvairiais kojų judesiais žemiau kelių, pvz. "slysčiojimais" (shuffling). Sako, kad visas balboa vyksta žemiau kelių.
Grynasis balboa yra subtilus partnerių komunikavimas muzikoje, kuomet yra vedama išoriniam stebėtojui nepastebimais partnerės ašies postūmiais. Šiaip, išoriškai žiūrint grynasis balboa atrodo palyginus neišvaizdus šokimas. Kyla klausimas, o kodėl tada jis turėtų būti įdomus patiems šokėjams?
Įdomiai balboa charakterizavo Peter Loggins. Sako, atrodytų, pats vienodžiausias ir nuobodžiausias muzikantas visame džiazo orkestre yra būgnininkas: juk jis visą laika muša vieną ir tą patį ritmą. Bet jūs į jį geriau įsižiūrėkite: ar panašu, kad jam būtų nuobodu? You love the music, you love the girl and nothing else matters! Išties geras šokio esmės apibūdinimas.
Čia dar keletas Pure balboa pavyzdžių.
Šiame klipe nufilmuotas Peter Loggins, vienas žinomiausių balboa mokytojų (beje šį pavasarį buvęs Vilniuje ir net apsilankęs mūsų milongoje!), šokantis su 82 metų (!) partnere. Atkreipkite dėmesį į fone nesėkmingai bandančius šokti pagal tokią greitą muziką lindyhoperius. Pastarieji atrodo apgailėtinai :)
Dar vienas klipas su gražiu Pure Balboa pirmoje klipo minutėje (toliau nemažiau gražus Bal-Swing'as). Įdomu yra tai, kad čia yra nufilmuotos varžybos tarp socialinių šokėjų: labai paplitęs dalykas svingo šokių pasaulyje ir visiškai svetimas tango pasaulyje.
Bal-Swing'as šokamas pagal tokią pačią greitą muziką atvirame apsikabinime, jis yra pilnas sukinių ir kitų figūrų, daromų dideliu tempu efektingai plaikstantis merginos suknelei. Tai gražus, efektingas šokimo stilius, savo dvasia labai besiskiriantis nuo grynojo balboa, nors tas faktas visai netrukdo abiem šokimo būdais mėgautis viename šokyje.
Gražus Bal-Swing'o pavyzdys yra kaip šoka Mia Goldsmith (beje, buvusi Vilniuje) su partneriu.
Dar šiek tiek apie paraleles tarp grynojo balboa ir argentinos tango.
Pagrindinis išorinis šių dviejų šokių bendrumas: abu šokiai yra šokami glaudžiai apsikabinus (close embrace, un abrazo).
Esminis glaudaus apsikabinimo bruožas yra tas, kad partneriai šokio metu praktiškai nemato vienas kito, t.y. nemato partnerio kūno judesių, nebent akies krašteliu, tačiau labai gerai juos jaučia. Šis bruožas yra svarbus dalykas, jis nėra šiaip nedidelė stilistinė ypatybė, tačiau atspindi esmę: šokant balboa, kaip ir šokant tango, nėra tiek svarbu kaip atrodo, kiek svarbu koks jausmas. Tokius šokius dar kai kas vadina "intravertiškais".
Žinoma, ir tango, ir balboa šokimas iš šono atrodo estetiškai, šiaip ar taip visi nori atrodyti gražiai. Tačiau tai visai kitokia estetika, ji nėra efektinga, ji ateina ne iš noro pasidemonstruoti (show off), nesvarbu kam - partneriui ar žiūrovams - tačiau iš gilaus muzikalumo.
Apie balboa sakoma: "As soon as you start attracting attention to yourself, you [are] not doing Balboa anymore" (jei tik pradedate atkreipti kažkieno dėmesį į save, reiškia jūs šokat nebe Balboa). Tiesiog nuostabu, kaip toks posakis beveik tiksliai sutampa su Buenos Aires milongų codigos (tokios nerašytos, bet griežtos taisyklės, galiojančios tradicinėse Bs.As. milongose): atkreipti dėmesį į save laikoma blogu tonu.
Pripažinkime, toks požiūris LABAI skiriasi nuo tos dvasios, kurią randame "ekstravertiškose" šokių kultūrose, kai atkreipti dėmesį į save yra didelė viso malonumo dalis: lindyhope (kuris, beje, ir kilo iš sceninio šokimo), salsoje (jei nematysi partnerio, tai prapuls 80% prasmės) ir tango nuevo (kuris buvo specialiai sukurtas kaip sceninės-meninės išraiškos priemonė). Jau nekalbant apie pvz. reggaeton-ą, kuriame show off yra 100% prasmės :))
Dar yra vienas įdomus panašumas tarp tango ir balboa: abiejuose šokiuose moterys šoka avėdamos bateliais aukšta pakulne! (tiesa, balboa šokėjų pakulnė žemesnė nei tanguerų).
2010 m. sausio 24 d., sekmadienis
Mėnulio veidas ir žemės dvasia
Apie kūniškąsias tango šaknis
Yra toks senas tango pavadinimu La cara de la luna. Lietuviškai tai būtų Mėnulio veidas. Gražus pavadinimas, nors ir neaišku prie ko čia tas mėnulis. Sako, tai yra vienas iš seniausių užrašytų tango, jį 1901 metais sukurė Manuel Campoamor.
Versija, atliekama kaip tango milonga (tokia lėta milonga), vilniečiams tanguerams yra pažįstama iš 1941 m. Quinteto Pirincho, vieno iš Francisco Canaro vadovautų tango orkestrų, įrašo. Štai tas įrašas:
Nesenai atsitiktinai sužinojau kokia yra šio pavadinimo kilmė. O ji yra tiek įdomi, kiek ir ..... nepadori. Iš karto atsiprašau, jei tiesmukas XX a. pradžios lunfardo užgaus kieno nors jautrią ausį :-))
Taigi, originalus šitos milongos pavadinimas buvo La concha de la lora. Lunfardo kalboje "lora" reiškia prostitutę, o "concha" - vaginą. Bendrai visas pasakymas dar ir dabar yra naudojamas įvardinti "labai tolimą vietą", kurion kas nors yra piktai "siunčiamas" - pilna analogija su rusišku "matu" :/. Vėliau pavadinimas buvo užrašytas kaip "La c... de la l...". Dar vėliau buvo dirbtinai papildytas iki "La c..ara de la l..una" ir tada galutinai tapo "La cara de la luna", t.y. "Mėnulio veidas".
Ši istorija mums primena kur slypi tango šaknys. Jos yra kūniškos, žemiškos, natūralios, galbūt todėl tokios nemirtingos: juk maitina įvairias muzikos ir šokio formas jau daugiau nei šimtmetį.
Tuo pačiu prisiminiau, kaip pernai Vilniuje viešėjęs milonguero Rubenas Terbalca dažnai pabrėždavo liaudiškąją tikrojo tango kilmę ir žemiškają jo prigimtį, kaip visišką priešingybę aukštąjai, "orinei" meno dvasiai, charakteringai modernioms sceninėms tango įkvėptoms meno formoms, kurios ją perėmė iš baleto ir panašių "neliaudiškų" menų.
Mūsų namų tango svečių knygoje Rubenas įrašė eiliuotą tekstą, apie kurio meninį lygį nedrįstu spręsti, tačiau kuris, atrodo, tą kūniškąją tango dvasią atspindi.
Tekstas yra ispaniškas, mano vertimas yra daugmaž pažodinis, eilutė į eilutę (būčiau dėkingas, jei kas nors pasiūlytų geresnį).
Štai tas tekstas:
Rubén C. Terbalca
24/06/09
Yra toks senas tango pavadinimu La cara de la luna. Lietuviškai tai būtų Mėnulio veidas. Gražus pavadinimas, nors ir neaišku prie ko čia tas mėnulis. Sako, tai yra vienas iš seniausių užrašytų tango, jį 1901 metais sukurė Manuel Campoamor.
Versija, atliekama kaip tango milonga (tokia lėta milonga), vilniečiams tanguerams yra pažįstama iš 1941 m. Quinteto Pirincho, vieno iš Francisco Canaro vadovautų tango orkestrų, įrašo. Štai tas įrašas:
Nesenai atsitiktinai sužinojau kokia yra šio pavadinimo kilmė. O ji yra tiek įdomi, kiek ir ..... nepadori. Iš karto atsiprašau, jei tiesmukas XX a. pradžios lunfardo užgaus kieno nors jautrią ausį :-))
Taigi, originalus šitos milongos pavadinimas buvo La concha de la lora. Lunfardo kalboje "lora" reiškia prostitutę, o "concha" - vaginą. Bendrai visas pasakymas dar ir dabar yra naudojamas įvardinti "labai tolimą vietą", kurion kas nors yra piktai "siunčiamas" - pilna analogija su rusišku "matu" :/. Vėliau pavadinimas buvo užrašytas kaip "La c... de la l...". Dar vėliau buvo dirbtinai papildytas iki "La c..ara de la l..una" ir tada galutinai tapo "La cara de la luna", t.y. "Mėnulio veidas".
Ši istorija mums primena kur slypi tango šaknys. Jos yra kūniškos, žemiškos, natūralios, galbūt todėl tokios nemirtingos: juk maitina įvairias muzikos ir šokio formas jau daugiau nei šimtmetį.
Tuo pačiu prisiminiau, kaip pernai Vilniuje viešėjęs milonguero Rubenas Terbalca dažnai pabrėždavo liaudiškąją tikrojo tango kilmę ir žemiškają jo prigimtį, kaip visišką priešingybę aukštąjai, "orinei" meno dvasiai, charakteringai modernioms sceninėms tango įkvėptoms meno formoms, kurios ją perėmė iš baleto ir panašių "neliaudiškų" menų.
Mūsų namų tango svečių knygoje Rubenas įrašė eiliuotą tekstą, apie kurio meninį lygį nedrįstu spręsti, tačiau kuris, atrodo, tą kūniškąją tango dvasią atspindi.
Tekstas yra ispaniškas, mano vertimas yra daugmaž pažodinis, eilutė į eilutę (būčiau dėkingas, jei kas nors pasiūlytų geresnį).
Štai tas tekstas:
| Tango Un animal, 4 pies Visceras, sangre latidos Melancolía - Ternura. Resonancia - Cadencia PODER TIERNO SUMISION PODEROSA Un mundo de sensaciones, quizás el verdadero El de afuera, es solo sueño. Vilnius tiene Tango | Tango Vienas gyvūnas, 4 kojos Vidurių, kraujo pulsavimas Ilgesys - Švelnumas Rezonansas - Kadencija ŠVELNI GALIA STIPRUS PASIDAVIMAS Jausmų pasaulis, galbūt tas vienintelis tikras O tas išorinis tėra sapnas. Vilnius turi Tango |
Rubén C. Terbalca
24/06/09
2010 m. sausio 9 d., šeštadienis
Apie tango "stilius" ir rinkodarą
Niekada nebuvau Buenos Aires, bet Argentinos tango šokiu ir muzika domiuosi ne vienerius metus. Daugelis šiame tekste naudojamų teiginių apie faktines aplinkybes yra paimti iš labai įvairių šaltinių, žmonių ir knygų, kuriuos visus čia išvardinti yra pernelyg sudėtinga. Paminėsiu tik Christine Dennison knygą "The Meaning of Tango" bei Buenos Aires milonguero Ruben Terbalca paskaitas ir pokalbius su juo. Įvairios išvados ir apibendrinimai yra pagrįsti mano asmenine patirtimi ir apmąstymais, todėl gali pasirodyti beesą nevisai korektiškomis interpretacijomis. Jei taip pasirodytų, atsiprašau iš anksto. Tačiau tikiuosi, kad esmė to, kas čia parašyta, dėl to nepasikeis. Šis straipsnelis nėra paplitusios diskusijos "tradicinis vs. nuevo" dalis ir nesiekia jos skatinti, kadangi laikau šiuos ginčus nevaisingais ir neįdomiais. Tiesiog stengiuosi atskleisti iš kur tokios diskusijos dygsta.
Tango bendruomenėse yra nereti ginčai dėl tango - šokio ir muzikos - stilių. Ar bent jau to, kas yra vadinama stiliais (deja, dažnai nekorektiškai). Savo nuomonę apie muziką jau esu rašęs, bet dar įdomesni yra nuomonių skirtumai šokio stiliaus srityje.
Labai suvulgarinus, yra "fundamentalistai", kurie šoka close embrace (glaudaus apsikabinimo) tango, ieško tikrojo tango Buenos Aires tradicijose. Ir yra "progresyvistai", kurie yra už platų požiūrį. Šiame "plačiame požiūryje" paprastai nekeliamas klausimas kas yra "tikras" tango, o modernūs tango įkvėpti (tango inspired) reiškiniai, tokie, kaip tango nuevo, ir įvairios tango alternatyvos užima svarbią dalį. Pirmieji sako, kad "tikrasis" tango yra tas palyginus paprastas šokimas, kuriuo šoka Buenos Aires milongose, o antrieji sako, kad nūdienoje tai pernelyg riboja saviraiškos laisvę. O estilo milonguero (milonguero stiliaus šokimas) užsiiminėja seni diedai, nebesugebantys padaryti sudėtingesnių figūrų, tačiau vis dar besidomintys jaunomis moterimis! Arba panašiai. Argumentų yra daug ir skirtingų. Šiaip ar taip, yra labai skirtingų šokio stilistikų, iš kurių atsiranda susiskaidymas.
Negatyvi praktinė tokio susiskaidymo pasekmė yra ta, kad net gana patyrę žmonės dažnokai tiesiog nesugeba vieni su kitais šokti! Tokia padėtis yra didžiai nenormali, kadangi prieštarauja pačiai demokratinei, trans-socialinei tango prigimčiai.
Iš karto pasakau, kad man asmeniškai iš viso nepriimtinas bet koks "partinis" požiūris į tango ar bet kokį kitą dalyką. Tačiau jeigu jau reiktų save priskirti kokiai nors "partijai", tai priskirčiau save "praktiškojo tango" partijai. Bet apie tai vėliau, kitame poste.
Jeigu pasigilintume į daugelio žmonių nuomonę, iš pradžių nesuprastume iš kur imasi pati kontraversija, neretai labai aštri, iki ad hominem. Bandymas suvesti viską į natūralius žmonių skonių skirtumus ir asmeninius santykius nedaug tepaaiškina. Atrodytų, anoks čia svarbumas: kažkokie ten šokimo stilių ir požiūrių skirtumai, ką nėra svarbesnių dalykų dalykų gyvenime? Ir išties, daugelis žmonių, patekusių į tango bendruomenes, nuoširdžiai nesupranta iš kur ir kam visas šitas šurmulys. Šiaip ar taip dabartinė situacija yra neabejotinai nūdienos reiškinys, nes negirdėjau, kad kažkas panašaus būtų vykę senaisiais laikais. Todėl ginčai niekaip nėra susiję su estetika ir skoniais, su tango "tikrumu/netikrumu" ir pan. Tiesiog, norint suprasti šio reiškinio šaknis, reikia žiūrėti į jį ne pro tango kaip tokio, bet pro rinkos ir konkurencijos prizmę. Nes šie laikai labai skiriasi nuo tų laikų, kai susiformavo tango.
O skiriasi jie iš esmės dviem dalykais. Pirma, Aukso amžiuje ir anksčiau praktiškai nebuvo profesionalaus, t.y. sceninio, tango (kalbu apie šokį, ne apie muziką, muzika beveik visada buvo profesionali). Antra, Aukso amžiuje nebuvo profesionalios tango pedagogikos, t.y. profesionalių mokytojų (pagal šių dienų supratimą). Žodžiu, jeigu ir buvo kokio profesionalumo, tai nebent užuomazgos: Argentinos tango yra miesto liaudies (urban folk) kultūros reiškinys. Nesant profesionalumo, nėra rinkos, nėra ir konkurencijos. Žinoma, profesionalūs tango muzikantai visada konkuruodavo tarpusavyje muzikos rinkoje, tai ir suformavo Aukso amžiaus tango muzikos fenomeną. Tačiau šokėjai konkuruodavo tarpusavyje tik tuo, kuris labiau įtiks savo partneriui šokio aikštelėje: vyrai - del moterų (ypač), moterys - dėl vyrų. Tai suformavo tango šokį kaip socialinio šokio stilių (griežtai kalbant, keletą stilių, kuriais buvo šokama skirtingose Buenos Aires vietose skirtingu laiku).
Šiais laikais viskas yra radikaliai kitaip. Iki 80-ųjų tango srityje mažai kas vyko. 80-aisiai prasidėjęs vadinamasis "tango renesansas" prasidėjo nuo tango šou, keliavusių per įvairias šalis. Pasaulis vėl sužinojo apie tango, kaip apie sceninio meno rūšį, t.y. kaip apie tai, kuo jis anksčiau niekada nebuvo! Su laiku susiformavo didžiulė globali sceninio tango rinka. Šioje rinkoje pirkėjas yra žiūrovas salėje, būtent jam reikia įtikti, ne partneriui milongoje. Sceninio tango rinkos paklausa padarė dramatišką įtaką tango šokio stilių vystymuisi. Iš esmės visi tolimesni stilistiniai šokio vystymaisi (pvz. tango nuevo šokimas) vyko siekant tango pritaikyti sceniniam menui ir, aišku, padaryti jį kiek galint išoriškai efektingesnį (galime palyginti su mūsų lietuviškos etnografinės tradicijos vystymosi peripetijomis).
Kita vertus, socialinė tango prigimtis niekur nedingo, juk žmonės nori šokti. O norintys šokti žmonės suformavo tango mokymo rinką ir todėl atsirado profesionalūs mokytojai (Aukso amžiuje mokomasi buvo ne pas mokytojus ar mokyklose, o praktikose). Ar reiktų stebėtis, kad daugelis tų mokytojų šiais laikais yra daugiausiai scenos šokėjai? Scenos šokėjai ir tapo tango naujokų mokytojais ir autoritetais, kone vieninteliais žinių šaltiniais apie tai, kas tai yra tango ir su kuo jis valgomas (turiu galvoje kultūrinį tango turinį). Šiais laikais yra įprastas dalykas, kad apie mokytoją sprendžiame pagal pasirodymus arba iš YouTube video, nors racionaliai galvojant tai turėtų būti penktaeilis motyvas žmonėms, kurie nori tik pasišokti savo malonumui.
Taip atsirado paradoksas, kad žmonės, kurie šoka tango iš meninių ir saviraiškos paskatų ir todėl vargu ar kada užsuka į milongą šiaip norėdami patirti TĄ JAUSMĄ, moko šokti žmones, kurie niekada nešoks scenoje ir vienintelis protingas jų tikslas gali būti tik socialinis šokis (jei kas nors turi iliuziją bent 20% prilygti dabartinėms tango scenos žvaigždėms, temeta tą nesamonę iš savo galvos). Geras pavyzdys yra Gustavo Naveira, žinomas tango menininkas ir vienas iš didžiausių autoritetų Europoje, vienas iš tango nuevo pradininkų ir kūrėjų (tango nuevo koncepcija buvo sukurta dirbtinai, panašiai, kaip esperanto kalba). Jis, liudininkų žodžiais, pastaruosius kelis dešimtmečius nebuvo pastebėtas ŠIAIP šokantis Buenos Aires milongose! (IMHO, jis ir neturėtų ten šokti, o kam?) Beje, iš įvairių jo pasisakymų (pvz. cituojamų čia) galima aiškiai suprasti, kad jo (tuo pačiu ir tango nuevo) tikslai yra iš esmės meniniai ir asmeninės saviraiškos tikslai, t.y. visai kitokie, nei tikslai visų šokusių 1930-1940-aisiais ir anksčiau, kai tango atsirado. Kadangi Gustavo Naveira ir daugybės kitų panašios pakraipos profesionalų pamokas lankė tūkstančiai žmonių Europoje (pvz. Tango Camp), jie mano, kad taip ir turi būti šokama milongose. Bet tai visiška netiesa!
Šiuo metu tango mokytojų rinka yra dominuojama scenos profesionalų su būtent tokiu - meniniu, saviraiškos - požiūriu, jie užduoda toną ir socialiniams šokėjams ir, svarbiausia, tiems, kurie imasi mokyti tango kitų žmonių, aiškina visam pasauliui kas yra tas tango, t.y. pretenduoja į tradicijos perdavimą. Per juos dabartinė tango pedagogika nuėjo sudėtingų ir efektingų judesių ir kombinacijų keliu, dalykų, kurie nėra praktiškai reikalingi, netgi žalingi paprastam socialiniam šokėjui, šokančiam milongoje (ir net pavojingi aplinkiniams). Jau nekalbant apie tai, kad nepasirengęs žmogus retai kada tokius judesius sugeba atlikti estetiškai.
Pirmasis tango bendruomenėse atsirandančių ginčų apie tango stilius šaltinis yra štai šitas prieštaravimas tarp paprastų socialinių šokėjų poreikių ir dominuojančių scenos profesionalų, tango menininkų (nesvarbu, tikrų ar apsišaukėlių) sugebėjimo tuos poreikius patenkinti. Tokio mokytojo mokinys kažkuriuo momentu supranta, kad ilgą laiką jo pastangos buvo nukreiptos į dalykus, kurie jam nėra reikalingi, tuo pat metu jam niekas nesakė (nežinojo, neakcentavo, nemokė) tų dalykų, kurie yra Argentinos tango esmė ir kurie jam yra ištiesų reikalingi. Kai (ir jei) galų gale surandami tie esminiai dalykai, tai dažniausiai tame nebūna didelio mokytojų nuopelno. Kyla "fundamentalistinis maištas" iš apačios, nes žmonės iš tiesų nuoširdžiai nori šokti, tačiau ne visi ištveria tą "išbandymą pamokomis", daugelis tikrai ne dėl fizinių duomenų ar talento stokos. Arba susitaiko ir šoka labiausiai paplitusiu už Bs.As. ribų stiliumi - "bad nuevo" :-)
Antrasis susiskaidymo šaltinis yra arši konkurencija tarp mokytojų. Tai tiesioginė tango komercializavimo/profesionalizavimo pasekmė. Čia iš karto reikia pasakyti, kad komercializavime nėra jokios blogybės. Galų gale juk ir tango muzika išsivystė kaip atsakas į rinkos paklausą (sako Carlos Cardel buvo labai turtingas, o Francisco Canaro - dar turtingesnis). Bet kuris padorus būdas užsidirbti pinigus turi būti gerbiamas, na o tango yra tiesiog gražus būdas juos užsidirbti :-). Bet laisva rinka ir konkurencija turi visokių pasekmių, kartais nelabai malonių. Rinkos segmentavimasis pagal "stilius" (specialiai rašau kabutėse) yra viena iš jų.
Tiems kurie išmano rinkodarą (marketingą) arba bent jau yra domėjęsi biologinių rūšių evoliucija, žino, kad savo nišos susiradimas yra strateginis būdas išgyventi konkurencinėje aplinkoje. Tango mokymo rinka nėra išimtis. Tai, ką rinkoje dažnokai vadina "stiliumi" pabrėždami jų pavadinimus dažniausiai yra tiesiog mokytojų pozicionavimasis rinkoje: close vs. open embrace, estilo milonguero, estilo del centro, estilo apilado/caquero, salon, Villa Urquiza, nuevo milonguero, neo tango, tango nuevo, etc. Tiesa sakant paprastai tai iš tiesų atspindi šokio stilistinius ar koncepcinius skirtumus, tačiau noriu pabrėžti, kad konkurencinėje rinkoje tai yra tapę marketingo priemone, prekės ženklu (brand), o ne tikruoju stiliumi, natūraliai susiformavusiu milongose.
Įdomus pavyzdys yra estilo milonguero arba vadinamasis milonguero stilius. Daug žmonių ir dabar galvoja, kad tai iš tiesų yra kažkoks stilius. Kai tik apie jį išgirdau, buvau supratęs, kad tai vienintelis autentiškas tango stilius, kuriuo šokama Buenos Aires. Pasirodo tai netiesa. Su laiku sužinojau, kad daugelis tikrų Buenos Aires milonguerų net nežino tokio estilo milonguero ir sako, kad šoka savu stiliumi. Bet tada kodėl atsirado toks pavadinimas kaip naujo stiliaus? Manau atsakymo reikia ieškoti rinkos dėsniuose: tiesiog reikėjo rasti kažkokį pavadinimą (brand) norint išsiskirti tarp scenos profesionalų neišmanančioms masėms brukamų sceninio tango "inovacijų". Taip susikūrė naujas rinkos segmentas milonguero stiliui ir pritraukė į ją "fundamentalistinę" mokinių dalį, tų kurie ieško autentiškumo ir labiau praktiškų šokimo būdų. Nors tai joks stilius! Arba bent jau ne vienintelis autentiškas. Aišku, netruko atsirasti įvairių dalykų, tokių kaip nuevo milonguero ir pan., su tikslu sukurti dar vieną nišą, labiau patrauklią nuevo pozicionuotiems žmonėms, kuriuos užkniso pastovus kartojimas, kad jie šoka pseudotango. Ir taip toliau. Rinkodaroje (marketinge) tai vadinama branding.
Segmentavimasis vyksta visada ir labai įvairiai. Pvz. jeigu mokytojas dirba rinkos segmente be (arba beveik be) konkurencijos, jis būtinai niekina visokius išmislus apie tango stilius ir sako, kad "tėra vienas tango ir jis yra širdyje", turėdamas galvoje, kad jis viską moko taip, kaip reikia. Ir nuoširdžiai įsižeidžia, atsiradus naujam "stiliui", nesvarbu, tikram ar dirbtiniam, nors įsižeidimo šaknys iš tiesų slypi atsiradusioje konkurencijoje mokymo rinkoje, t.y. dalyke, kuris paprasto tango šokėjo visai neturėtų dominti. Taip elgiasi mokytojai, ilgą laiką turėję vos ne monopolį savo bendruomenėse. Arba tikros žvaigždės. Prisimenu Diego Rimer "El Pajaro", kuris yra vienas žinomiausių tango mokytojų ir menininkų Europoje, kai Varšuvos festivalyje 2007 m. kažkas turėjo neatsargumo jo paklausti apie milonguero stilių ar kažką panašaus. Diego paskyrė gal 5 minutes brangaus pamokos laiko paaiškinimui, kad tango yra vienas, kad stiliai yra "just marketing" (turiu net dalies pasisakymo įrašą). Jis visiškai teisus! Bet yra ir kitas dalykas: tokiu savo susipozicionavimu į tango, kaip vienintelę universaliąją vertybę be jokių ten stilių, jis iš tiesų sukuria savo "bestilį", "tango širdyje" rinkos segmentą. Toks yra jo marketingas! Nedaug yra tai sugebančių: Diego lygis ir autoritetas nedaug kam pasiekiamas. (bet, turiu pasakyti, "sceninis" Diego gerokai "sunuevėjo" per pastaruosiu kelis metus: vis dėlto jis yra į rinką orientuotas scenos profesionalas :))
Festivaliuose ne kartą esu girdėjęs mokytojų susierzinimą dėl klausimų apie pvz "miloguero style" arba tango autentiškumo klausimus (kažkada esu pats to paklausęs, tai daugiau to nebedarau - kam skaudinti žmones savo smalsumu :-) Tai natūralu, nes festivaliai, pagrindiniai mokytojų darbdaviai, siekia kiek galint labiau išplėsti savo tikslinę rinką, todėl jiems reikia būti "tiesiog tango, kuris yra vienintelis ir todėl tikras". Nes kitaip pvz. į Tango Camp neatvažiuos tie, kuriems vietinis autoritetas sakė, kad tango nuevo tėra pseudotango. Lygiai kaip vietiniai "progresyviai" nusiteikę šokėjai gali su pašaipa pasižiūrėti į tikrą Buenos Aires milonguero, kurio tango vietinis mokytojas apibūdino kaip "bambatrynį" arba panašiai. Žiūrint iš konkurencijos pozicijų tai atrodo natūralu, nors ir negražu.
Taigi, mokytojų rinkos segmentavimasis kelia tam tikrą susiskaldymą šokio aikštelėje. Pvz. nelabai patyrę nuevistai sunkiai sugeba šokti su close embrace šokančiai partneriais ir atvirkščiai. Įpratusioms prie sudėtingų figūrų merginoms greičiausiai bus visai neįprastas ritmiškas, bet be efektų D'Arienzo muzikos interpretavimas. Nepratusios vaikščioti pagal muziką ilgakojės nuevistės su savo efektingais boleo patyrusio tanguero akį patrauks tikrai ne dėl šokio. Natūraliai susidaro tam tikros "sekcijos", kurių viduje vieni su kitais šoka dažniau, nei su kitos sekcijos nariais. Dėl stilių nesuderinamumo didesniuose miestuose pagal tuos principus atsiskiria milongos ir jų lankytojai. Tai, deja, prieštarauja tango prigimčiai.
"Tango yra vienas" būtų išties neblogas lozungas, tačiau, turint galvoje egzistuojantį stilistinį nesuderinamumą, reikia pasirinkti kuris iš tų tango yra "tas tikrasis"... Apie tai kitame poste.
Tango bendruomenėse yra nereti ginčai dėl tango - šokio ir muzikos - stilių. Ar bent jau to, kas yra vadinama stiliais (deja, dažnai nekorektiškai). Savo nuomonę apie muziką jau esu rašęs, bet dar įdomesni yra nuomonių skirtumai šokio stiliaus srityje.
Labai suvulgarinus, yra "fundamentalistai", kurie šoka close embrace (glaudaus apsikabinimo) tango, ieško tikrojo tango Buenos Aires tradicijose. Ir yra "progresyvistai", kurie yra už platų požiūrį. Šiame "plačiame požiūryje" paprastai nekeliamas klausimas kas yra "tikras" tango, o modernūs tango įkvėpti (tango inspired) reiškiniai, tokie, kaip tango nuevo, ir įvairios tango alternatyvos užima svarbią dalį. Pirmieji sako, kad "tikrasis" tango yra tas palyginus paprastas šokimas, kuriuo šoka Buenos Aires milongose, o antrieji sako, kad nūdienoje tai pernelyg riboja saviraiškos laisvę. O estilo milonguero (milonguero stiliaus šokimas) užsiiminėja seni diedai, nebesugebantys padaryti sudėtingesnių figūrų, tačiau vis dar besidomintys jaunomis moterimis! Arba panašiai. Argumentų yra daug ir skirtingų. Šiaip ar taip, yra labai skirtingų šokio stilistikų, iš kurių atsiranda susiskaidymas.
Negatyvi praktinė tokio susiskaidymo pasekmė yra ta, kad net gana patyrę žmonės dažnokai tiesiog nesugeba vieni su kitais šokti! Tokia padėtis yra didžiai nenormali, kadangi prieštarauja pačiai demokratinei, trans-socialinei tango prigimčiai.
Iš karto pasakau, kad man asmeniškai iš viso nepriimtinas bet koks "partinis" požiūris į tango ar bet kokį kitą dalyką. Tačiau jeigu jau reiktų save priskirti kokiai nors "partijai", tai priskirčiau save "praktiškojo tango" partijai. Bet apie tai vėliau, kitame poste.
Jeigu pasigilintume į daugelio žmonių nuomonę, iš pradžių nesuprastume iš kur imasi pati kontraversija, neretai labai aštri, iki ad hominem. Bandymas suvesti viską į natūralius žmonių skonių skirtumus ir asmeninius santykius nedaug tepaaiškina. Atrodytų, anoks čia svarbumas: kažkokie ten šokimo stilių ir požiūrių skirtumai, ką nėra svarbesnių dalykų dalykų gyvenime? Ir išties, daugelis žmonių, patekusių į tango bendruomenes, nuoširdžiai nesupranta iš kur ir kam visas šitas šurmulys. Šiaip ar taip dabartinė situacija yra neabejotinai nūdienos reiškinys, nes negirdėjau, kad kažkas panašaus būtų vykę senaisiais laikais. Todėl ginčai niekaip nėra susiję su estetika ir skoniais, su tango "tikrumu/netikrumu" ir pan. Tiesiog, norint suprasti šio reiškinio šaknis, reikia žiūrėti į jį ne pro tango kaip tokio, bet pro rinkos ir konkurencijos prizmę. Nes šie laikai labai skiriasi nuo tų laikų, kai susiformavo tango.
O skiriasi jie iš esmės dviem dalykais. Pirma, Aukso amžiuje ir anksčiau praktiškai nebuvo profesionalaus, t.y. sceninio, tango (kalbu apie šokį, ne apie muziką, muzika beveik visada buvo profesionali). Antra, Aukso amžiuje nebuvo profesionalios tango pedagogikos, t.y. profesionalių mokytojų (pagal šių dienų supratimą). Žodžiu, jeigu ir buvo kokio profesionalumo, tai nebent užuomazgos: Argentinos tango yra miesto liaudies (urban folk) kultūros reiškinys. Nesant profesionalumo, nėra rinkos, nėra ir konkurencijos. Žinoma, profesionalūs tango muzikantai visada konkuruodavo tarpusavyje muzikos rinkoje, tai ir suformavo Aukso amžiaus tango muzikos fenomeną. Tačiau šokėjai konkuruodavo tarpusavyje tik tuo, kuris labiau įtiks savo partneriui šokio aikštelėje: vyrai - del moterų (ypač), moterys - dėl vyrų. Tai suformavo tango šokį kaip socialinio šokio stilių (griežtai kalbant, keletą stilių, kuriais buvo šokama skirtingose Buenos Aires vietose skirtingu laiku).
Šiais laikais viskas yra radikaliai kitaip. Iki 80-ųjų tango srityje mažai kas vyko. 80-aisiai prasidėjęs vadinamasis "tango renesansas" prasidėjo nuo tango šou, keliavusių per įvairias šalis. Pasaulis vėl sužinojo apie tango, kaip apie sceninio meno rūšį, t.y. kaip apie tai, kuo jis anksčiau niekada nebuvo! Su laiku susiformavo didžiulė globali sceninio tango rinka. Šioje rinkoje pirkėjas yra žiūrovas salėje, būtent jam reikia įtikti, ne partneriui milongoje. Sceninio tango rinkos paklausa padarė dramatišką įtaką tango šokio stilių vystymuisi. Iš esmės visi tolimesni stilistiniai šokio vystymaisi (pvz. tango nuevo šokimas) vyko siekant tango pritaikyti sceniniam menui ir, aišku, padaryti jį kiek galint išoriškai efektingesnį (galime palyginti su mūsų lietuviškos etnografinės tradicijos vystymosi peripetijomis).
Kita vertus, socialinė tango prigimtis niekur nedingo, juk žmonės nori šokti. O norintys šokti žmonės suformavo tango mokymo rinką ir todėl atsirado profesionalūs mokytojai (Aukso amžiuje mokomasi buvo ne pas mokytojus ar mokyklose, o praktikose). Ar reiktų stebėtis, kad daugelis tų mokytojų šiais laikais yra daugiausiai scenos šokėjai? Scenos šokėjai ir tapo tango naujokų mokytojais ir autoritetais, kone vieninteliais žinių šaltiniais apie tai, kas tai yra tango ir su kuo jis valgomas (turiu galvoje kultūrinį tango turinį). Šiais laikais yra įprastas dalykas, kad apie mokytoją sprendžiame pagal pasirodymus arba iš YouTube video, nors racionaliai galvojant tai turėtų būti penktaeilis motyvas žmonėms, kurie nori tik pasišokti savo malonumui.
Taip atsirado paradoksas, kad žmonės, kurie šoka tango iš meninių ir saviraiškos paskatų ir todėl vargu ar kada užsuka į milongą šiaip norėdami patirti TĄ JAUSMĄ, moko šokti žmones, kurie niekada nešoks scenoje ir vienintelis protingas jų tikslas gali būti tik socialinis šokis (jei kas nors turi iliuziją bent 20% prilygti dabartinėms tango scenos žvaigždėms, temeta tą nesamonę iš savo galvos). Geras pavyzdys yra Gustavo Naveira, žinomas tango menininkas ir vienas iš didžiausių autoritetų Europoje, vienas iš tango nuevo pradininkų ir kūrėjų (tango nuevo koncepcija buvo sukurta dirbtinai, panašiai, kaip esperanto kalba). Jis, liudininkų žodžiais, pastaruosius kelis dešimtmečius nebuvo pastebėtas ŠIAIP šokantis Buenos Aires milongose! (IMHO, jis ir neturėtų ten šokti, o kam?) Beje, iš įvairių jo pasisakymų (pvz. cituojamų čia) galima aiškiai suprasti, kad jo (tuo pačiu ir tango nuevo) tikslai yra iš esmės meniniai ir asmeninės saviraiškos tikslai, t.y. visai kitokie, nei tikslai visų šokusių 1930-1940-aisiais ir anksčiau, kai tango atsirado. Kadangi Gustavo Naveira ir daugybės kitų panašios pakraipos profesionalų pamokas lankė tūkstančiai žmonių Europoje (pvz. Tango Camp), jie mano, kad taip ir turi būti šokama milongose. Bet tai visiška netiesa!
Šiuo metu tango mokytojų rinka yra dominuojama scenos profesionalų su būtent tokiu - meniniu, saviraiškos - požiūriu, jie užduoda toną ir socialiniams šokėjams ir, svarbiausia, tiems, kurie imasi mokyti tango kitų žmonių, aiškina visam pasauliui kas yra tas tango, t.y. pretenduoja į tradicijos perdavimą. Per juos dabartinė tango pedagogika nuėjo sudėtingų ir efektingų judesių ir kombinacijų keliu, dalykų, kurie nėra praktiškai reikalingi, netgi žalingi paprastam socialiniam šokėjui, šokančiam milongoje (ir net pavojingi aplinkiniams). Jau nekalbant apie tai, kad nepasirengęs žmogus retai kada tokius judesius sugeba atlikti estetiškai.
Pirmasis tango bendruomenėse atsirandančių ginčų apie tango stilius šaltinis yra štai šitas prieštaravimas tarp paprastų socialinių šokėjų poreikių ir dominuojančių scenos profesionalų, tango menininkų (nesvarbu, tikrų ar apsišaukėlių) sugebėjimo tuos poreikius patenkinti. Tokio mokytojo mokinys kažkuriuo momentu supranta, kad ilgą laiką jo pastangos buvo nukreiptos į dalykus, kurie jam nėra reikalingi, tuo pat metu jam niekas nesakė (nežinojo, neakcentavo, nemokė) tų dalykų, kurie yra Argentinos tango esmė ir kurie jam yra ištiesų reikalingi. Kai (ir jei) galų gale surandami tie esminiai dalykai, tai dažniausiai tame nebūna didelio mokytojų nuopelno. Kyla "fundamentalistinis maištas" iš apačios, nes žmonės iš tiesų nuoširdžiai nori šokti, tačiau ne visi ištveria tą "išbandymą pamokomis", daugelis tikrai ne dėl fizinių duomenų ar talento stokos. Arba susitaiko ir šoka labiausiai paplitusiu už Bs.As. ribų stiliumi - "bad nuevo" :-)
Antrasis susiskaidymo šaltinis yra arši konkurencija tarp mokytojų. Tai tiesioginė tango komercializavimo/profesionalizavimo pasekmė. Čia iš karto reikia pasakyti, kad komercializavime nėra jokios blogybės. Galų gale juk ir tango muzika išsivystė kaip atsakas į rinkos paklausą (sako Carlos Cardel buvo labai turtingas, o Francisco Canaro - dar turtingesnis). Bet kuris padorus būdas užsidirbti pinigus turi būti gerbiamas, na o tango yra tiesiog gražus būdas juos užsidirbti :-). Bet laisva rinka ir konkurencija turi visokių pasekmių, kartais nelabai malonių. Rinkos segmentavimasis pagal "stilius" (specialiai rašau kabutėse) yra viena iš jų.
Tiems kurie išmano rinkodarą (marketingą) arba bent jau yra domėjęsi biologinių rūšių evoliucija, žino, kad savo nišos susiradimas yra strateginis būdas išgyventi konkurencinėje aplinkoje. Tango mokymo rinka nėra išimtis. Tai, ką rinkoje dažnokai vadina "stiliumi" pabrėždami jų pavadinimus dažniausiai yra tiesiog mokytojų pozicionavimasis rinkoje: close vs. open embrace, estilo milonguero, estilo del centro, estilo apilado/caquero, salon, Villa Urquiza, nuevo milonguero, neo tango, tango nuevo, etc. Tiesa sakant paprastai tai iš tiesų atspindi šokio stilistinius ar koncepcinius skirtumus, tačiau noriu pabrėžti, kad konkurencinėje rinkoje tai yra tapę marketingo priemone, prekės ženklu (brand), o ne tikruoju stiliumi, natūraliai susiformavusiu milongose.
Įdomus pavyzdys yra estilo milonguero arba vadinamasis milonguero stilius. Daug žmonių ir dabar galvoja, kad tai iš tiesų yra kažkoks stilius. Kai tik apie jį išgirdau, buvau supratęs, kad tai vienintelis autentiškas tango stilius, kuriuo šokama Buenos Aires. Pasirodo tai netiesa. Su laiku sužinojau, kad daugelis tikrų Buenos Aires milonguerų net nežino tokio estilo milonguero ir sako, kad šoka savu stiliumi. Bet tada kodėl atsirado toks pavadinimas kaip naujo stiliaus? Manau atsakymo reikia ieškoti rinkos dėsniuose: tiesiog reikėjo rasti kažkokį pavadinimą (brand) norint išsiskirti tarp scenos profesionalų neišmanančioms masėms brukamų sceninio tango "inovacijų". Taip susikūrė naujas rinkos segmentas milonguero stiliui ir pritraukė į ją "fundamentalistinę" mokinių dalį, tų kurie ieško autentiškumo ir labiau praktiškų šokimo būdų. Nors tai joks stilius! Arba bent jau ne vienintelis autentiškas. Aišku, netruko atsirasti įvairių dalykų, tokių kaip nuevo milonguero ir pan., su tikslu sukurti dar vieną nišą, labiau patrauklią nuevo pozicionuotiems žmonėms, kuriuos užkniso pastovus kartojimas, kad jie šoka pseudotango. Ir taip toliau. Rinkodaroje (marketinge) tai vadinama branding.
Segmentavimasis vyksta visada ir labai įvairiai. Pvz. jeigu mokytojas dirba rinkos segmente be (arba beveik be) konkurencijos, jis būtinai niekina visokius išmislus apie tango stilius ir sako, kad "tėra vienas tango ir jis yra širdyje", turėdamas galvoje, kad jis viską moko taip, kaip reikia. Ir nuoširdžiai įsižeidžia, atsiradus naujam "stiliui", nesvarbu, tikram ar dirbtiniam, nors įsižeidimo šaknys iš tiesų slypi atsiradusioje konkurencijoje mokymo rinkoje, t.y. dalyke, kuris paprasto tango šokėjo visai neturėtų dominti. Taip elgiasi mokytojai, ilgą laiką turėję vos ne monopolį savo bendruomenėse. Arba tikros žvaigždės. Prisimenu Diego Rimer "El Pajaro", kuris yra vienas žinomiausių tango mokytojų ir menininkų Europoje, kai Varšuvos festivalyje 2007 m. kažkas turėjo neatsargumo jo paklausti apie milonguero stilių ar kažką panašaus. Diego paskyrė gal 5 minutes brangaus pamokos laiko paaiškinimui, kad tango yra vienas, kad stiliai yra "just marketing" (turiu net dalies pasisakymo įrašą). Jis visiškai teisus! Bet yra ir kitas dalykas: tokiu savo susipozicionavimu į tango, kaip vienintelę universaliąją vertybę be jokių ten stilių, jis iš tiesų sukuria savo "bestilį", "tango širdyje" rinkos segmentą. Toks yra jo marketingas! Nedaug yra tai sugebančių: Diego lygis ir autoritetas nedaug kam pasiekiamas. (bet, turiu pasakyti, "sceninis" Diego gerokai "sunuevėjo" per pastaruosiu kelis metus: vis dėlto jis yra į rinką orientuotas scenos profesionalas :))
Festivaliuose ne kartą esu girdėjęs mokytojų susierzinimą dėl klausimų apie pvz "miloguero style" arba tango autentiškumo klausimus (kažkada esu pats to paklausęs, tai daugiau to nebedarau - kam skaudinti žmones savo smalsumu :-) Tai natūralu, nes festivaliai, pagrindiniai mokytojų darbdaviai, siekia kiek galint labiau išplėsti savo tikslinę rinką, todėl jiems reikia būti "tiesiog tango, kuris yra vienintelis ir todėl tikras". Nes kitaip pvz. į Tango Camp neatvažiuos tie, kuriems vietinis autoritetas sakė, kad tango nuevo tėra pseudotango. Lygiai kaip vietiniai "progresyviai" nusiteikę šokėjai gali su pašaipa pasižiūrėti į tikrą Buenos Aires milonguero, kurio tango vietinis mokytojas apibūdino kaip "bambatrynį" arba panašiai. Žiūrint iš konkurencijos pozicijų tai atrodo natūralu, nors ir negražu.
Taigi, mokytojų rinkos segmentavimasis kelia tam tikrą susiskaldymą šokio aikštelėje. Pvz. nelabai patyrę nuevistai sunkiai sugeba šokti su close embrace šokančiai partneriais ir atvirkščiai. Įpratusioms prie sudėtingų figūrų merginoms greičiausiai bus visai neįprastas ritmiškas, bet be efektų D'Arienzo muzikos interpretavimas. Nepratusios vaikščioti pagal muziką ilgakojės nuevistės su savo efektingais boleo patyrusio tanguero akį patrauks tikrai ne dėl šokio. Natūraliai susidaro tam tikros "sekcijos", kurių viduje vieni su kitais šoka dažniau, nei su kitos sekcijos nariais. Dėl stilių nesuderinamumo didesniuose miestuose pagal tuos principus atsiskiria milongos ir jų lankytojai. Tai, deja, prieštarauja tango prigimčiai.
"Tango yra vienas" būtų išties neblogas lozungas, tačiau, turint galvoje egzistuojantį stilistinį nesuderinamumą, reikia pasirinkti kuris iš tų tango yra "tas tikrasis"... Apie tai kitame poste.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)