Nauja vieta: www.tangoinfo.lt

Sveiki,

visi straipsniai, publikuoti šiame bloge 2009-2012 m. yra perkelti į naują svetainę www.tangoinfo.lt.
Toliau straipsniai bus publikuojami naujojoje svetainėje.

Evaldas

Trumpa penktadienio milongos istorija

Šį straipsnelį rašau visų pirma todėl, kad jau yra apie ką rašyti. Antra priežastis yra ta, kad naujai pradedantys Vilniuje šokti tango žmonės nežino tos istorijos ir kodėl kažkas yra taip, o ne kitaip. Atrodo, žmonės nelabai domisi, iš kur tos milongos imasi iš viso, tačiau juk viskas turi savo priežastis, priešistorę. Norėtųsi su ta priešistore supažindinti dabartinius Vilniaus tango bendruomenės žmones.
Penktadienio milonga Vilniuje vyksta štai jau daugiau kaip 5 metus (rudenį bus 6) praktiškai kiekvieną penktadienį. Taigi - apie 50 vakarų kasmet, viso kokios 280 milongų! Penktadienio milonga patyrė daugiametę evoliuciją ir visada buvo susijusi su Vilniaus tango bendruomenės gyvenimu, jos vystymusi, pakilimais ir nuopoliais. Iš tiesų tai, kas buria Vilniaus tango šokėjus į krūvą ("bendruomenę") ir yra ši daugiametė penktadienio milongos tradicija. Tai unikali tradicija, tokio reiškinio nerasite aplinkinėse šalyse (bent aš nežinau).

Ką turime
Dabar pradedantys šokti tango naujokai atėję randa jau susiformavusią aplinką - reguliarų renginį (klubą), žmones ir jų šokimo stilių, muzikos skonį ir lygį, bendrą tango supratimą - ir nori nenori ima pavyzdį iš to. Tai yra visai neblogos kokybės pavyzdys. Jis kiek galėdamas atspindi Buenos Aires tango tradicijas, nors visi suprantame, kad tas nėra pilnai įmanoma, o ir nereikia. Tačiau ne visada viskas taip buvo! Tai, ką turime dabar, yra daugelio Vilniaus tango šokėjų daugiametis "tikrojo tango" ieškojimų rezultatas. Kartais sakoma, kad kažkokie konkretūs mokytojai - vietiniai ar atvažiuojantys - suformavo Vilniaus tango stilių, tango suvokimą, bet aš su tuo nesutinku. Vilniaus tango ir yra unikalus tuo, kad čia tango bendruomenė formavosi ne profesionalių mokytojų ir tango mokyklų pagrindu, kaip daugeliu atvejų kitose šalyse, bet vienos (penktadieninės) milongos pagrindu - tarytum kokio katilo, kuriame buvo sulydytos daug įtakų, tarp kurių svarbiausia - Buenos Aires autentiškos socialinio (ne profesionalaus) tango kultūros įtaka, žinios apie kurią buvo surinktos po kruopelytę iš daugelio šaltinių.

Paskutinius kelis metus pradėjusiems Vilniuje šokti tango žmonėms aš pavydžiu. Jie išvengė susireikšminusių pranašų (tarptautinių tango žvaigždžių) garbinimo, mėgdžiojimo ir įtakos, bevaisių "tango gimnastikos" pamokų, tuščių diskusijų apie "tradicinės tango muzikos nuobodumą" ir retrogradus, kurie negroja Bajofondo, apie tango meninę išraišką, inovacijas ir "nuevo", apie "senukų tango" ir "jaunimo tango" ir t.t. Naujai atėję žmonės pamato (penktadienio) milongoje normaliai šokančius žmones ir išgirsta grojančią normalią tango muziką. Tai yra, jie patenka į palyginus aukštos kultūros, brandžią tango aplinką.
Taip gaunasi, kad Vilniuje naujus tango šokėjus šokti moko mokytojai savo pamokose, bet galutinai jie yra (per)auklėjami (penktadienio) milongoje, t.y. bendruomenėje. Tai ypač svarbu vyrams, kadangi jie galų gale užduoda stilių. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogus, pirmą kartą atėjęs į penktadienio milongą, nustemba pamatęs, kad čia šokama kažkaip kitaip nei pamokose. Tuomet tenka prisitaikyti prie nusistovėjusių normų, tai ir vadinu "auklėjimu". Galima palyginti su tuo, kaip tai buvo tango Aukso amžiaus laikais, iki 60-ųjų, kai nebuvo nei mokytojų, nei šiaip profesionalų: mokomasi būdavo iš bendruomenės. Net jeigu aš kažkiek ir pagražinu detales, visuma yra būtent tokia. Ir tai liečia ne vien tik šokimo stilių, kaip tokį, bet bendrą tango suvokimą: kas, kaip, kokiu tikslu. Be to, bendruomenėje nusistovėjusios normos suteikia naujokams tobulėjimo kryptį, formuoja skonį. Galų gale tai formuoja netgi tam tikrą vilnietišką "tango ideologiją".
Neveltui mūsiškiams nuvykus i Buenos Aires ar kur kitur, kur tango kultūros suvokimas yra aukštas, tenka išgirsti "o kur taip išmokai?" Kaip tai kur, ogi Vilniaus milongose, penktadienio milongoje, Vilniaus tango bendruomenėje, nes ten šoka normalų, paprastą socialinį tango, tokį, koks jis ir turi būti.

Pasikartosiu, taip buvo nevisada! Bet pradėkime nuo pradžių.

Pradžia ir iki to
Sprendžiant pagal Tango Vilnius Yahoo! grupsą (pvz. pranešimas #160), pirmoji penktadienio milonga turėtų būti laikoma įvykusia 2006 m. rugpjūčio 19 d., t.y. šeštadienį (sic!) Itališkoje smuklėje. Dėl salės susitarė ir milonga organizavo Ovidijus (jis, berods, buvo ir DJus, nors to tiksliai nežinau, nes ten nebuvau).

O kas buvo iki to? Buvo ne vienas bandymas organizuoti milongas, atsimenu kokių 4-5 metų istoriją pradedant 2002 m., nors turbūt buvo kažkas ir seniau. Milongų svarba visada buvo gerai suprantama. Man asmeniškai svarbus mūsų pirmųjų mokytojų Mikos ir Vytenio pasakymas, kad vienintelė prasmė lankyti tango pamokas yra tikslas šokti sau milongose. Tiesa sakant todėl ir atėjau į tango, susižavėjau idėja, kad šiais laikais vis dar yra įmanoma šokti tokius rafinuotus ir muzikalius šokius su skirtingais žmonėmis tiesiog šiaip, improvizuojant, be jokių ten pamokų, būrelių, pastatymų, pasirodymų.
Bet niekas nežinojo kaip organizuoti pastovų bendruomeninį veiksmą. Buvo "Maldis", "Užupio sodai", Hard rock cafe, prie Barbakano, vėliau Neringa, dar vėliau Fashion Club, galbūt dar kai kas, ko nepamenu. Bet kažkas nesilipdė, manau taip pat ir todėl, kad buvo palyginus nedaug šokančių, o daugiausiai turbūt todėl, kad niekas neįsivaizdavo kaip visa tai turėtų atrodyti. Tuometiniai mokytojai nebuvo pajėgūs kažką sukurti, nes patys nežinojo ar neturėjo patirties, o gal tiesiog nesureikšmindavo milongos ir socialinio šokio svarbumo: mastymas buvo toks "pamokocentriškas". Keistos tai buvo "milongos". Jose mažai kas šokdavo, vyrai drovėdavosi kviesti merginas, Irmantas su Kristiana kartais pašokdavo Neringoje kokį šou, visi skubiai pasišalindavo iš aikštelės, po to plodavo. Nebuvo milongoms būdingo įkvepiančio bendruomeniškumo ir, atrodė, nėra kaip jam atsirasti.

Bet noras bendrauti šokant visada būdavo. Buvo tokių entuziastų, kaip Ovidijus, kuris 2006 m. birželio mėn. ir įkūrė Tango Vilnius Yahoo! grupsą (http://groups.yahoo.com/group/tangovilnius/). Jame yra visa istorija, dabar jau daugiau kaip 7700 pranešimų. Ne veltui pirmasis pranešimas vadinosi "Milonga Rygoje", jis rodo nemažą norą ištrūkti už musų vilnietiškos tango provicijos ribų. Rezultate grupelė aktyvistų (Ovidijus, Audronė, Mika, Vytenis, Ramunė, Evaldas) berods 2006 liepos 1 d. nuvyko į Ryga, į milongą, kuri buvo organizuota Gintos ir Aigarso. Tai, ką mes ten pamatėme, mums atrodė kažkokia fantastika, daug žmonių, šokome iki išnaktų su įvairiais partneriais, jokių ten šou, buvom susižavėję tuo, kaip tai organizuota (nors iš dabartinės perspektyvos žiūrint nieko ten ypatingo, pvz. muzika buvo pusiau popsas). Bet pamatėme, kad tikra milonga yra įmanomas dalykas. Atsimenu diskutuojant apie tai latvė Ginta tada pasakė: "centras turi būti milonga, ne pamokos". Rygoje ir pakeliui atgal buvo išrutuliota mintis, kad mums reikia organizuoti milongą patiems, nesusietai su pamokomis, tango mokyklomis ir t.t. Ta mintis ir buvo dabartinės penktadienio milongos užuomazga.

Taigi, po įvairių diskusijų ir paieškų Ovidijus susitarė su Itališka smukle (dabar ten yra Hoppers studija, prie CUP) ir 2006 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienį surengė pirmą milongą (atrodo grindų bandymas buvo savaitę prieš, rugpjūčio 12 d.). Žmonių buvo nedaug, bet milonga įvyko. Manau, tas įvykis ir turėtų būti laikomas penktadienio milongos tradicijos pradžia. Vėliau buvo daug diskusijų dėl reguliaraus milongos laiko, šeštadienis daugeliui buvo nepriimtinas, Ovidijui pavyko susitarti dėl penktadienio, nuo tada taip ir buvo. DJaujama buvo iš eilės, DJų skyrė Ovidijus. Iš šių dienų perspektyvos, tais laikasi muzika buvo keistoka: daug Piazzollos, elektronikos, keistų valsų ir keistų tango. Bet buvo tandos! Šiaip ar taip, visi tuo džiaugėmės, nes milonga iškart tapo populiari ir vienijanti įvairius žmones (tada sakydavome: skirtingas tango mokyklas). Išdygo pvz toks Rolandas, kuris, kaip pasirodė vėliau, į tango pasaulį įsitraukė po to, kai kartą eidamas Lesbo salos pakrante Graikijoje, išgirdo nuostabią jį užbūrusią melodiją, kuri pasirodė beesąs kažkoks Francisko Canaro gabalas (o gal buvo ne taip...). Šiandieninėse milongose lankosi kokie keliolika žmonių, kurie pradėjo lankyti penktadienio vakaro milongas tada, 2006-aisiai. Matyt tie žmonės ir jaučia didžiausius sentimentus jos atžvilgiu, jie turėtų būti laikomi pradininkais.  Berods tais pačiais metais (2006) ten pat, Itališkoje smuklėje, įvyko pirmoji Gardelinė milonga, organizuota Mikos ir Vytenio.

Taigi pagaliau Vilniuje atsirado tikra milonga. Manau visi turi su ta Itališkos smuklės milonga visokių įdomių prisiminimų. Pamenu, pradžioje Itališkoje smuklėje dar buvo sėdima prie atskirų stalų "frakcijomis" (pagal dabar nežinomus mokyklų, amžiaus ar "profesionalumo" kriterijus), bet ilgainiui jos prapuolė. Taip pat pvz buvo atsiradę egzotiškų blondinų pora, kurie reguliariai ateidavo pavalgyti tuo metu ir pasižiūrėti kaip kas šoka. Itališkoje smuklėje kurį laiką "augo" Audriaus ir Živilės vaikai, čia Giedrė susipažino su Pele. Čia prapuolė (matyt buvo pavogtas) mano pirmasis iPod'as. Buvo daug visko...

Žinoma, supratimas apie tai, kokia ta milonga  turėtų būti, atsirado ne iš karto, formavosi ne vienerius metus, kartais karštose diskusijose (žiūr pvz. diskusija dėl bendros milongos su salsa, pranešimas grupse #1636) dėl šokimo stiliaus, muzikos ir kitų dalykų.

PUB-as
Milonga daugmaž sėkmingai funkcionavo visus metus iki tol, kol Itališka smuklė pradėjo užsidarinėti ir po neilgos sumaišties maždaug nuo 2007 m. lapkričio Rūtos pastangomis buvo surastas Prospekto PUB-as (šiuo metu ten Coca Inn klubas, Gedimino 2.) Toje vietoje jos ir vyko iki 2011 m. pavasario, kuomet Prospekto PUB buvo uždarytas. Mums leisdavo ten šokti nuo 19 iki 23 val., nes vėliau pradėdavo rinktis naktinio klubo klientūra. Faktiškai viskas vykdavo 3 val: nuo 20 iki 23 val. Propekto PUB-e buvom tapę savi, dar dabar PUBo barmenai, jau dirbantys visai kitur, sveikinasi ir prisimena mūsų PUB-o milongas su malonumu. Buvo du etapai: "Pjero etapas" ir vėlesnis "Dovydo etapas". Dovydo etapas pasižymėjo geresniu organizuotumu, nes Pjeras buvo italas. Kažkuriuo metu šalia PUBo milongos tradicijos išsivystė Lolos vyninės tradicija, kur tūsas, kartais su šokiais, buvo pratęsiamas iki vėlyvos nakties. Vėliau, nuo 2011 m. pavasario milongos vyko įvairiose vietose, gana ilgai kavinėj Sakwa, o pastaruoju metu dažniausiai Šokbaryje.

Maždaug tada, 2007 m. rudenį persikėlus į Prospekto PUB, pradėjo įsitvirtinti penktadienio milongos, kaip "visiems priklausančios" (arba "niekam konkrečiai nepriklausančios") milongos, statusas. Tuomet dar nebuvo sakoma, kad "milonga priklauso bendruomenei" ar "milongą organizuoja bendruomenė", tokios formuluotės atsirado dar po maždaug metų, 2008-aisiais. Tiesiog man rodos, persikėlus į PUBą, Ovidijus nustojo tuo rūpintis, buvo žmonių, kuriems nepatiko pats Prospekto PUBas ir pan. Prasidėjo etapas, kai milonga rūpindavosi kas turėdavo noro ir laiko, būdavo padiskutuojama grupse, kad reikia salės ar ko kito, kažkas neapsikęsdavo ir susitardavo ir pan. Nesant kitokio būdo priimti sprendimus, kartais būdavo balsuojama grupse. Iš esmės taip liko iki šių dienų.
Penktadienio milonga visuomet buvo toks keistas renginys, priklausantis visiems ir niekam konkrečiai, neorganizuojamas bet besiroganizuojantis "pats savaime", tačiau turinti aiškų tapatumą, kurio nesupainiosi su niekuo kitu. Jeigu kas nors penktadienį organizuoja kokią milongą (pvz. festivalinė, proginė ir pan.) tai toji milonga nėra "tradicinė penktadienio milonga", o visai kita. Taip pat, jeigu kas nors dėl savo aktyvumo pradeda pernelyg dominuoti milongos organizavime, paprastai sulaukia kokių nors bent jau užuominų. Taigi, gaunasi taip, kad aiškaus šeimininko šita milonga neturi ir neturės.

Tradicijos
2007 m. rudenį atėjus šokti į PUBą, atsirado "grindų mokestis" (Itališkai smuklei nemokėjom nieko). Taigi, buvo įvestas 10 Lt mokestis (vėliau buvo nubalsuota už 5 Lt). Tada atsirado poreikis surinkti tuos pinigus ir tuo tikslu Ramunė įsteigė "dėžutę", ją saugojo ir vedė apskaitą. Nuo tada "dėžutė" tapo neatsiejama penktadienio milongos dalis. Vėliau, 2008 m. kilus aštriems nesutarimams dėl įvairių su penktadienio milonga susijusių ir iš jos kilusių klausimų, Ramunė atsisakė tvarkyti "dėžutę" ir perdavė jos tvarkymą Arvydui, taip yra iki šiol.

Tradicija yra tokia, kad 5 Lt įmokėjimas į "dėžutę" yra visiškai savanoriškas, jo niekas nekontroliuoja, tai sąžinės dalykas. Taip pat DJus atleidžiamas nuo įmokos. Kažkuriuo metu buvo atsiradusi praktika, kad mergina, kurios nepašokdino, gali be jokio sąžinės graužimo nemokėti tų 5 Lt. Jeigu kam nors nepatinka muzika, taip pat nemoka. Žodžiu, pilna demokratija... Suprantama, ji yra įmanoma tik todėl, kad tie pinigėliai yra išties menki ir jie yra tvarkomi skaidriai.
Pinigėlių perteklių, nors ir nedidelį, reikėjo kažkaip panaudoti. Dalis pinigėlių būdavo panaudojama kasmetinei Gardelinei milongai. Taip pat buvo įvesta "žmonių subsidijavimo tango seminaruose" tradicija. Klausimas buvo keliamas balsavimui grupse ir seminaro dalyviai, kurie taip pat lankosi ir penktadienio milongose, gaudavo nuolaida seminarams (t.y. dalį pinigėlių seminaro organizatoriams už tuos žmones sumoka "dėžutė"). Pirmą kartą toks principas buvo panaudotas 2008 pavasarį, per milongos šokiui skirtą seminarą su Ilona ir Salvadoru Rios. Taip daroma iki šiol (Vilniaus Tango Fiestai, Rubeno seminarams), nors toks kolektyvinis būdas tvarkyti pingus, žinoma, nėra geras. Tų menkų pinigėlių apskaita yra visiems prieinama Yahoo! grupso failų skyrelyje.

O tuo tarpu milonga brendo, vystėsi, žmonės nemažai važinėjo po įvairius festivalius (pvz įsimintinas važiavimas į Graikijos Tango Camp 2007). Į Vilnių atvažiuodavo mokytojų poros (pirmieji šiame etape buvo Ilona ir Salvadoras, tais pačiais 2008 metais rudenį įvyko Vilniaus Tango Fiesta, vėliau 2009 m. Diana del Valle & Juan Camerlingo, Ruben Terbalca ir t.t.). Prasiplėtus akiračiui ir kaupiantis patirčiai, palaipsniui formavosi vilnietiškas šokimo stilius ir požiūris į tango, kuris ilgainiui pradėjo skirtis nuo pvz. Rygos (kur vyrauja organizavimasis pagal mokytojus ir mokyklas, proginiai renginiai su kviestiniais profesionalais ir pan., kaip ir daug kur kitur). Penktadienio milonga tame procese suvaidino ypač didelį vaidmenį, kadangi būtent čia pastovūs šios milongos lankytojai prigludino savo stilius šokdami tarpusavyje, suformavo savo muzikinį skonį ir šiaip požiūrį į tango. Drįstu teigti, kad dabar vyrauja požiūris, kuriame Buenos Aires milonguerų tradicijos yra imamos kaip pagrindinis orientyras, nustumiant įvairias, kažkada populiarias, dabar nebe, tango nuevo ir panašias tendencijas į šoną. Šiaip buenosairietiškos, autentiškos tango ideologijos ir "tikrojo tango" paieškų pradininkais Vilniuje turėtų būti laikomi Mika su Vyteniu, kurie tą surado ir perėmė iš Chano Parko. O vėliau svarbus etapas buvo Ilona su Salvadoru, kurie pabrėžė muzikalumą ir išmokė šokti milongą (šokį). Viską apvainikavo Rubenas Terbalca, šalia šokio dalykų dar davęs ir nemažą kiekį autentiškos-milongueriškos tango teorijos. Suprantama, darė įtaką ir vietiniai mokytojai bei kiti atvykstantys mokytojai (pvz. Luis Rodriguez iš Londono). Bet galų gale vilnietiškas stilius formavosi pavydėtinai reguliarioje penktadienio milongoje. Iš jo kaip šokti milongose vienaip ar kitaip ima pavyzdį ir mokosi visi naujai atėję.

Muzika ir DJavimas
Muzikinių skonių ir DJavimo tradicijų vystymasis Vilniuje yra vienareikšmiškai susijęs su penktadienio milonga.
Pradžioje Ovidijus skirdavo savanorius DJus. Muzika būdavo grojama kokią išmanėme, kokią rasdavome internete ir pan. Daug būdavo įvairių Piazzollų, elektrotango, tango fusion ir šiuolaikinių tango orkestrų. Būdavo laikoma, kad seni tango orkestrai yra gal ir gerai, bet nuobodūs, be to įrašai yra prasti, kad reikia būti šiuolaikiškiems ir pan. Mūsų įrašų kolekcijos buvo menkos, daug dalykų sutapdavo, daug buvo kartojimosi. Taip pat nebuvo tikro supratimo ir domėjimosi, kokia turi būti muzika grojama milongoje (manau Europoje tuomet tai buvo masiška, net dabar padoresnės muzikos nevisada rasi). Muzikos taip nesureikšmindavome, kad net legendarinis Felix Picherna, grojęs 2007 m. Tango Camp Graikijoje kur daugelis mūsų buvo buvę, nepadarė didelio įspūdžio. Muzika, jos kokybė, jos koncepcija neatrodė  svarbi, buvo manoma, kad muzika tėra fonas šokio judesiams (kažkiek tų laikų nuomonės ir diskusijos atsispindi mano sename poste).

Man asmeniškai rimtas įtarimas, kad kažką darome ne taip, pasitvirtino 2007 m. Varšuvos festivalyje, kai apsilankiau Arnoud de Graaf iš El Corte seminare apie tango DJavimą (jis po to atsiuntė man vadovėlį tango DJams, galima rasti grupso Files skyrelyje). Pradėjau domėtis tuo.
Vėliau tais pačiais 2007 metais, kai Ramunė ėmėsi PUBo penktadienio milongos organizavimo rūpesčių, pasirodė, kad įkalbėt ką nors DJauti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kai nepavykdavo rasti DJaus, liepdavo DJauti man :-) Tas man visai patiko, juolab PUBas turėjo palyginus neblogą aparatūrą. Buvo įdomu, pradėjau ieškoti kokybės, rinkti muziką, ją pirkti iš patikimų šaltinių. Tik dar neturėjau savo estetinio supratimo, nelabai žinojau orkestrų, muzikos klasifikacijos. Nors gana greitai sukaupiau nemažą tango muzikos įrašų kolekciją, visgi supratau, kad norint groti tikruosius tango muzikos perlus milongoje, to visai nepakanka. Man asmeniškai didelį poveikį padarė Salvadoras Rios, kuris paaiškino daug dalykų apie tango muziką, orkestrus, jos svarbą, o taip pat davė nemažai įrašų. Taip pat daug davė kontaktai su įvairias patyrusiais tango DJais visame pasaulyje.
Nuo 2008 m. pavasario aš išsaugau visus mano DJautų milongų playlistus. Archyvas rodo, kad pradžioje, nors jau buvo stengiamasi daryti "teisingas" tandas ir playlistus, vis dar būdavo įterpiamas viena kita elektronikos ar popso tanda: būdavo bijomasi, kad "tauta" nesupras pernelyg rimtos tango muzikos. Tačiau jau nuo 2009 m. pradžios aš asmeniškai nebegrojų nieko, išskyrus klasikinę Aukso amžiaus ir ankstesnę tango muziką. Pradžioje buvo kažkiek prieštaraujančių, bet gana greitai visi priprato ir pamilo tą muziką. Kiti DJai kartais dar papataikaudavo seniems įpročiams, bet taip jau gavosi, kad daugiausiai DJavau aš. Archyvas rodo, kad nuo 2008 m. man teko DJauti apie 100 penktadienio milongų. Dabar žmonių muzikos supratimas tampa vis labiau rafinuotas, tai yra labai gerai, bet DJui atsiranda nauji iššūkiai :)

DJavimo taisyklės penktadienio milongoje susiklostė irgi labai demokratiškos: DJumi pasiskelbti gali bet kuris norintis, pagal pirmumo teisę. Kad neiškiltų nesusipratimų, visada agitavau užsirezervuoti vietą Yahoo! grupso kalendoriuje, bet ne visi to laikosi (beje, pastaruoju metu jis labai pasikeitė, tapo kažkoks neįprastas). Paprastai laikausi taisyklės, kad jeigu iki ketvirtadienio popiet neatsiranda savanorio DJaus, užsirezervuoju laiką aš pats, kaip "budintis DJus".
Iki šiol tokia visiška demokratija nekeldavo didelių muzikos kokybės problemų. Dabar Vilniuje jau yra nemažai žmonių, kurie turi tango muzikos kolekcijas, nori ir moka groti gerą muziką, todėl "budinčio DJaus" reikia vis rečiau.
Visiems Vilniaus DJams bandymų ir mokymosi poligonas buvo penktadienio milonga. Ir, manau, dabar penktadienio milonga pasižymi aukšta tango muzikos kokybe, dėl kurios negėda prieš pasaulį.
Beje, penktadienio milongoje už DJavimą nėra atlyginama, nei vietiniams, nei atvykusiems DJams.

Kas toliau?
Penktadienio milonga yra Vilniaus tango bendruomenės centras. Jeigu ji ir nesiekia Buenos Aires standartų, pvz. codigos ir kt. (niekada ir nesieks), tai vis tiek po daugiau kaip 5 metų evoliucijos galima laikyti, kad tai, kas joje dabar vyksta - šokis, muzika, bendravimas - yra pakankamai brandu.
Tačiau yra viena rimta yda: silpni penktadienio milongos organizaciniai pamatai (žiūr. taip pat šito blogo kitą postą šia tema). Tas silpnumas imasi iš to fakto, kad penktadienio milonga neturi šeimininko, ji priklauso visiems ir kartu niekam konkrečiai. Tai, kad nėra šeimininko, matosi ir iš to, kad skirtingi žmonės tą pačią milongą vadina skirtingai (aš ją vadinu neutraliai - "penktadienio milonga", tačiau ji kartais vadinama ir milonga "Tango Vilnius" (pagal grupsą) ir net "Keliaujanti milonga"). Patirtis rodo, kad sprendžiant milongos ateities klausimus "grupsinė balsuojamoji demokratija" čia nėra geras dalykas, kadangi mes net nelabai gerai žinom, kas turėtų teisę balsuoti ir už ką, o kas - ne, o taip pat įvairūs žmonės turi nevienodas moralines teises į šitą milongą.
Visi ligšioliniai bandymai rasti kažkokį konsensusą ir sukurti rimtesnius organizacinius pamatus, patirdavo nesėkmę. Matyt tai tiesiog yra neįmanoma dar ir todėl, kad ne visi besupranta apie ką čia eina šneka, ypač pastaruosius kelis metus, kai prisijungė nemažai naujų žmonių. Arba tiesiog tuo nesidomi.

Organizacinė problema galėtų būti išspręsta, jeigu kažkas penktadienį pradėtų organizuoti nuosavą milongą. Ji turėtų šeimininką, kažkaip vadintusi ir vyktų penktadienį. Toji naujoji (turinti šeimininką) milonga konkuruotų su dabartine "penktadienio milonga" (bendruomenine, kuri neturi šeimininko), iš esmės naujoji milonga greičiausiai perimtų dabar vykstančią.
Galimas dalykas, kad toks pasirinkimas sukurtų rimtesnę perspektyvą, tačiau toks kelias yra nevienareikšmis, kadangi jame yra etinių problemų. Juk ne vienas žmogus yra prisidėjęs prie dabartinės "bendruomeninės, niekieno" penktadienio milongos organizavimo ir sėkmės, todėl tie "perimantys" turėtų turėti bent šiokį tokį tų žmonių (o ir "tautos") pritarimą.
Mes su Ramune jau kuris laikas galvojame apie nuosavą milongą penktadienį, bet nesiryžtame imtis konkrečių organizavimų dėl tų etinių problemų. Viešą diskusiją (grupse) taip pat nedrąsu inicijuoti, kadangi patirtis rodo, kad tai prie nieko konstruktyvaus nepriveda. Vis dėlto klausimą pamąstymui iškeliu čia.

Apie požiūrio etapus tango gyvenime

Kartais internete tenka sutikti pusiau rimtų pasvarstymų, apie tai, ką praeina šiuolaikinis tango žmogus, iki tapdamas beviltiškai priklausomu nuo tango (tango addict) ir po to. Tie svarstymai tema "tango yra gyvenimo būdas" pabrėžia tango nenatūralumą mus supančiame šiuolaikinio gyvenimo fone ir kontrastuoja su tango bei bendrai socialinių šokių kultūros supratimu jų Aukso amžiaus laikais, kuomet jie buvo pats natūralumas.

Bet tiesa, kad kiekvieno šiuolaikinio žmogaus požiūris į tango su laiku keičiasi, ir man kilo mintis tą keitimąsi laike suklasifikuoti savaip. Kaip ir kiekviena klasifikacija, ji yra sąlyginė. Vistik manau kiekvienas patyręs/-usi tangueras/-a atpažins apie ką eina kalbą. Apie tango profesionalo evoliucija čia nekalbama, kadangi mano nuomone žmogus, tapęs tango profesionalu, patenka į visai kitą kategorijų erdvę, kuri autoriaus nedomina, todėl čia nėra aptariama.

1 etapas. Tango kaip išskirtinis, ypatingas dalykas

Visi nuo to pradedame. Mums padeda media ir viešasis komunikavimas apie tango. Mums atrodo, kad tai gražu, ypatinga, ir mums atrodo, kad išmokę šokti irgi tapsime gražūs ir ypatingi. Mes dedame daug pastangų mokytis, įeiti į bendruomenės ratą, kovojame su frustracija, nepasiduodame dėl gražaus tikslo. Mes vadinami begineriais, intermediatais, advanceriais, mums pamokos, įvairaus plauko mokytojai (vadinamieji maestros), ne mažiau, o gal net ir labiau svarbūs dalykai, nei šiaip pasišokimas milongoje. Mes dar nežinome, apie ką čia iš viso eina šneka, nors su laiku po truputi pradedame kažką užčiuopti. Viskas palaipsniui pradeda atrodyti kitaip, nei iš pradžių, atsiveria nauji horizontai ir draugai, formuojasi nusivylimai ir pradedame pastebėti socialines hierarchijas. Tango aplinka pradeda įgyti atskiro pasaulio formas, pakankamai turtingas, kad jomis susidomėti.

2 etapas. Tango, kaip gyvenimo būdas

Mes jau patyrę tanguerai ir mes mėgaujamės tuo gėriu, kurį teikia socialinis šokis ir bendruomenė. Moterys - anksčiau, vyrai - vėliau (dažnai - žymiai). Moterų čia daugiau, vyrų - mažiau. Tango aplinkoje mes jaučiamės kaip žuvis vandenyje. Susifomuoja skoniai, polinkiai, (ne)mėgstami šokio ir muzikos stiliai, orkestrai. Susiformuoja tarptautinis draugų ir mielų konkurentų tinklas. Festivaliai ir maratonai tampa įprastu dalyku. Pajuntame savo vietą tango sociume, rūpinamės dėl įvaizdžio ir prestižo. Sezoniniai "chadžai" į Buenos Aires tampa norma, bent jau tiems, kurie tai gali sau leisti. Mes sureikšminame tango savo gyvenime ir visiškai pritariame teiginiui, kad "tango yra gyvenimo būdas". Savo Facebook profilyje įsirašome tango addict (priklausomas nuo tango). Nemažai žmonių šiame etape ir užstringa, ypač moterys (nors šiam teiginiui pagrįsti neužtenka statistinių duomenų :) Kažkuria prasme šis etapas yra aukščiausias taškas tango gyvenimo cikle. Šiame etape yra didžiausia rizika (neapgalvotai) pasukti tango (pusiau) profesionalo keliu. Iš aistros.

3 etapas. Tango kaip svarbus hobis

Aktyviam tango gyvenimui prisotinus kiekvieną mūsų esybės ląstelę, pamažu ateina supratimas, kad vistik tango - tai tik šokis, muzika ir šurmulys aplink. Pasirodo tango nėra gyvenimas, bent jau ne visas ir tikrai ne tas, tikrasis, kuriame susiduriame su didžiaisiais egzistenciniais rūpesčiais. Tai tarytum lygiagretus pasaulėlis. Kartais, dėl kokių nors priežasčių negalint nueiti į milongą arba nuvažiuoti į festivalį, ateina rami, skaidri mintis "juk galų gale tai - tik tango". Tai, žinoma, nereiškia, kad tango tampa mums mažiau svarbus ar mes rečiau vaikštome į milongas. Tiesiog mes tą pasaulėlį jau gerai pažįstame ir atgauname sugebėjimą apie jį mąstyti racionaliomis kategorijomis. Mes vis labiau pradedame pozicionuoti tango savo gyvenime, kaip laisvalaikio užsiėmimą, hobį, pabrėždami, kad tai tik dalis mūsų tapatumo. Mes jau suprantame, kas ta tango kultūra yra, ko iš jos norime ir kaip ją panaudoti mūsų asmenybės tikslams. Šiame etape atsiranda tam tikra išmintis, o iš šono labai gerai matosi, kokiame "etape" ar "lygyje" yra tas ar kitas žmogus. Mes daug žinome, tačiau mažiau patyrę žmonės ne visada mumis tiki. Mums nebelieka poreikio šokti tango 5 kartus per savaitę arba Nx24 valandas be saiko socializuotis kokiame nors maratone. Mes linkę į reguliarias milongas, stabilias, gerai struktūrizuotas tango aplinkas (tandas, cortinas, cabeceo), mažai belieka polinkio eksperimentuoti festivaliuose, proginiuose renginiuose, bendruomeniniuose happening'uose ir flash mob'uose. Mes išrankūs milongoms, šokame ne kiekvieną tandą ir ne su bet kuo. Žinome ko norime. Ne kiekvienas festivalis ar tūsas mums yra vertingas, nors juose ne tiek jau daug kas gali prilygti mums šokio kokybe. Mes rizikuojame pasirodyti arogantiškais, nors tokie, žinoma, nesame. Mes turime potencialą padėti kurti tango aplinkas, bendruomenes, mokydami, auklėdami, patardami, organizuodami milongas, renginius, ir dažnai tą aktyviai darome, bent jau tol, kol neįsiskverbia klastinga mintis apie tokios veiklos beviltiškumą amžinybės (ar buities) akivaizdoje.

4 etapas. Tango nėra kuo nors ypatingas

Jeigu ankstesniuose etapuose mes draugams dažnokai pasakome pvz. "žinai, užsiimu tango" arba "vakarais vaikštau į tango", tai šiame etape to jau nebėra. Šiame etape mes tiesiog gerai šokame ir beveik nėra ką apie tai ką nors pasakyti dar. Tango tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi kaip darbas, šeima: nebe tikslas, bet greičiau priemonė.

Mes gebame pasisemti maksimumą iš muzikos ir partnerio ir žinome kas tas maksimumas yra. Bet mes nesame nuo to priklausomi (addict) iki blizgesio akyse. Mums nebe taip rūpi socialinio tango pasaulio peripetijos, galbūt todėl, kad mūsų padėtis jame yra aiški, kiti žino ko mes verti, o ir mes mokame vertinti partnerius, draugus, DJus, milongas ir t.t. Tango pagaliau mumyse tampa natūraliu, paprastu dalyku, įgūdžiu, tarytum sugebėjimas gerai atlikti savo darbą ar gebėjimas važiuoti dviračiu iš A į B. Ir mes nesusimastydami važiuojame kai tik prireikia patekti iš A į B, nes kitos priemonės mums nebepatinka. Tango mums tampa tuo, kuo ir buvo tuomet, kai jis atsirado, kai tango, juolab socialiniai šokiai, nebuvo kažkuo ypatingu iki nenatūralumo, sureikšmintu dalyku, nei hobiu, nei priklausomybe, ne gyvenimo būdu, o tiesiog subtiliu, turtingu, giliai estetišku ir natūraliu žmonių bendravimo būdu, egzistuojančių lygia greta su daugybe kitų bendravimo būdų ir juos papildančiu.

Viskas galų gale grįžta ten, kur ir prasidėjo, tik kelias gali būti ilgas.

Apie milongos organizavimo kokybę

Šiame straipsnelyje pasidalinsiu keliomis mintimis apie paprastus dalykus, liečiančius milongos organizavimą. Tai, atrodytų, elementarūs dalykai, tačiau, kaip rodo patirtis, ne visų žmonių pakankamai įsisamoninti. Nemažai toliau išdėstytų minčių yra sukeltos įvairaus viešo ir neviešo komunikavimo dėl milongų organizavimo Vilniaus tango bendruomenėje (VTB).

Kaip žinome, VTB egzistuoja nebent rudimentinės organizacinės formos, todėl ir milongų (ir praktikų) organizavimas yra toks pat rudimentinis - jau daug metų. Šio straipsnelio tikslas yra pabandyti įvardinti daiktus savais vardais ir pasistengti mažiau apgaudinėti save ir kitus - su viltimi paskatinti kelti tango gyvenimo kokybę mūsų mažame mieste.

Ką vadiname "milonga"?

Populiariausias milongos apibrėžimas skamba kaip "ten, kur šokamas tango". Lyg ir paprasta, tačiau toks supratimas yra nepakankamas. Štai rimti žmonės prieina išvados, kad, griežtai kalbant, tikrų milongų, ta žodžio prasme, kuri jam buvo suteikta tango gimtinėje, už Buenos Aires ribų sunkiai berasi (žiūr. TangoVoice). Toks požiūris yra pagrįstas rimtais tyrimais ir argumentais. Tačiau niekas nebepakeis daugybės tango mylėtojų visame pasaulyje įpročio vadinti įvairias tango vakaruškas "milongomis". Ką čia bepadarysi: žodžių prasmės ir kultūros formos su laiku neišvengiamai keičiasi, nieko čia naujo ar blogo. Todėl susitaikykime su tuo, kad milonga mūsų supratimu yra ne tas pats, kas yra milonga Buenos Aires milonguerų supratimu.

Tačiau vistik milongomis nereiktų vadinti bet kokio tango "tūso", esu įsitikinęs, kad turi būti tam tikra kokybės kartelė, tik kurią peržengus "tūsas" gali būti vadinamas milonga. Šis straipsnelis yra apie elementariuosius kokybės reikalavimus milongoms ir jų organizavimui.

Reguliarios ir proginės milongos

Reguliarios milongos yra tos, kurios vyksta, sakykime, kas savaitę. Jos dažnai turi savo pavadinimą ir daug kitų pasikartojančių dalykų, sukuriančių milongos tapatumą - tai, kuo viena milonga skiriasi nuo kitos. Tarp jų pagrindinis - reguliarūs lankytojai. Tokios milongos dažnai yra nepriklausomos nuo vietos (salės): pvz Cachirulo Buenos Airėse, TABA milonga Kopenhagoje ar Penktadienio (aka Keliaujanti) milonga Vilniuje. Reguliari milonga iš esmės yra klubas. Tai yra svarbus dalykas. Milonga turi savo dvasią, stilių, lankytojus ir pan. Mano nuomone, reguliari milonga ir yra tikroji milongos forma. Reguliari milonga suburia bendruomenę - tą milongą lankančius žmones. Tai yra tos milongos bendruomenė, nors panašiai bendruomenės gali burtis aplink tango mokyklas, praktikas, asociacijas ir pan. Bendruomenės atsiranda tuomet, kai atsiranda traukos taškas, o ne atvirkščiai.

Proginės milongos, sakykime festivalinės, yra visai kitokios. Jos nėra klubai, jos būna vienkartinės arba vyksta rečiau (pvz. Gardelinė), jose paprastai susirenka daug įvairesni žmonės, atitinkamai jų ir dvasia visai kita. "Reguliarios proginės" milongos, pvz. vykstančios kas metus, dažnai būna regioninių bendruomenių susirinkimo vietomis, geras pavyzdys yra vilnietiška Gardelio milonga arba Jūrmalos festivalio milongos. Proginės milongos irgi vadinamos "milongomis", tačiau griežtai kalbant, joms labiau tiktų "tango vakaro" pavadinimas jau vien todėl, kad tai nėra klubas, kuriame pastoviai renkasi žmonės.

Organizavimo kokybės reikalavimai galioja visoms milongų rūšims, taip pat praktikoms ir panašiems socialiniams tango renginiams.

Milonga nėra tik vieta ir laikas šokimui! Milonga nėra suneštinis piknikas!

Dažnai susiduriama su situacija, kai kažkas paskelbia "šiandien milonga bus bare KLMN nuo HH:MM". Dažnai dar prideda: "atsineškite savo muzikos", "gal kas nori pabūti DJumi", įdeda automatinį priminimą internetiniame kalendoriuje ar pan. Kažkas tautoje pradeda manyti, kad nurodytoje vietoje iš tiesų bus tai, kas vadinama "milonga", nors skelbiantysis tik pasirūpino vieta, pvz. susitarė su salės šeimininku. Tas žmogus kartais tautos būna įvardijamas, kaip "milongos organizatorius", nors greičiausiai net jis pats nevisada sutiks su tokiu apibūdinimu. Ilgainiui, kartu su naujai ateinančiai žmonėmis, toks milongos supratimas, kaip suneštinio pikniko, įsitvirtina kaip normalus.

O mano nuomone toks milongos "organizavimas" rodo mūsų nepakankamą pagarbą vienų kitiems ir nuvertina "milongos organizavimo" supratimą. Belieka prisiminti kažkada tokiu būdu "organizuotą" sekmadieninę "milonga" viename Totorių g. bare, dar vadintą skambiu vardu "Milongita", ir kas iš to gavosi. Tokia organizacinė forma galėtų būti pavadinta "pseudodemokratija" arba "pseudoorganizavimu". Žmonės, gal vistik nedarykime to, išlaikykime lygį bent jau iš pagarbos šimtametei tradicijai, kuri nenusipelno tokio plebėjiško elgesio su ja.

Milonga privalo turėti šeimininką (organizatorių)!

Tai yra viena iš pagrindinių taisyklių tiek reguliarioms, tiek proginėms milogoms. Tai sveiko proto dalykas, netgi nesusijęs su tango: be šeimininko rūpesčio daiktai dūla, pelėja, nesivysto, negyvena. Dažniausiai milongos šeimininkas (organizatorius) ir savininkas sutampa, nors nebūtinai.

Šeimininkas nusprendžia kur bus milonga, pasirūpina sale. Šeimininkas nusprendžia milongos laiką ir kada ją baigti. Šeimininkas nusprendžia kokia muzika bus grojama jo milongoje, jis parenka ir kviečia DJus arba pats groja tą muziką. Jis nustato milongos kainą ir atsiskaito su DJumi ir salės šeimininku. Jis nusprendžia kaip išdėstyti stalus šokio aikštelėje ir kokias etiketo taisykles puoselėti. Jis, pageidautina, pasitinka ir pasodina žmones. Jis rūpinasi, kad žmonės žinotų apie milongą (vykdo rinkodara), skelbia apie tai. Galų gale šeimininkas buria bendraminčių organizatorių komandą ir su jais dalinasi milongos organizavimo rūpesčiais ir pačiu šeimininkavimu. Taip šeimininkas kuria milongos dvasią, pritraukia žmones ir t.t. Šeimininkas nebūtinai turi būti vienas žmogus, tai gali būti komanda. Visi žino, kas yra milongos šeimininkas. Šeimininkas yra milongos organizatorius.

Šeimininkas gali organizuoti milonga iš altruistinių paskatų (hobis) arba gali tai daryti siekdamas užsidirbti pinigų, o dažniausiai būna kažkoks vidurkis, kai altruizmas nėra maitinamas vien tik iš savo kišenės. Šiaip ar taip organizatoriaus motyvai nėra labai svarbūs, svarbi yra milongos kokybė. Milonga pritraukia žmones, arba ne. Jei nepakanka lankytojų - milonga nustoja egzistuoti.

Salės (baro) šeimininkas arba tas, kuris susitarė dėl salės, NĖRA milongos organizatorius, kaip kartais manoma (nors gali juo ir būti). Tai atitinka principą, kad milonga nėra tas pats, kas vieta (salė). Milongos šeimininkas turi būti aktyvus milongos dalyvis, t.y. jis turi mažų mažiausiai dalyvauti milongoje, o ne parašyti grupse apie tai, kur bus milonga ir tuo baigti savo dalyvavimą. DJus, tas kas groja muziką, irgi nėra milongos šeimininkas (nors gali juo ir būti). Žmogus, surenkantis pinigus ir atsiskaitantis už salę taip pat nėra milongos šeimininkas/organizatorius. Ir taip toliau. Iš milongos šeimininko yra reikalaujama žymiai daugiau.

Milongos šeimininkas/organizatorius visai nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas šokėjas, mokytojas ar DJus. Tačiau jis neturi būti naujokas tango pasaulyje ar atsitiktinis žmogus, turi išmanyti tango kultūrą ir tradiciją, nusimanyti tango muzikoje ir turėti suformuotą skonį. Organizatorius turi gerai suprasti kas tai yra milongos formatas ir kuo jis skiriasi nuo šiaip vakaruškos, šiuolaikinio klubo ar diskotekos. Šiais laikais yra prieinama labai daug informacijos, bendruomenėse ir internete, visi norintys visada gali pasiklausti, susipažinti su ja, na o organizatorius tiesiog privalo tuo domėtis, netgi jei jis nėra klasikinių tango tradicijų sekėjas.

Milonga privalo turėti DJų!

Kalba eina ne šiaip apie techninę detalę, iš tiesų DJus milongoje yra būtina šiuolaikinės tango kultūros dalis. Muzika užduoda milongos dvasią, tango kultūroje tai yra subtilus dalykas. Todėl DJus yra labai svarbus asmuo milongoje. Jis nėra milongos organizatorius (nors juo gali būti). Iš tiesų tai organizatorius kviečia vieną ar kitą DJų groti savo milongoje. Labai dažnai milongos turi savo pastovius DJus, nors nebūtinai.

DJus yra svarbus dar ir todėl, kad jis ugdo milongos (bendruomenės) žmonių muzikos skonį, jis galų gale suformuoja pastovių lankytojų ratą: tų kuriems (pa)tinka to DJaus muzika. Vienas groja su kortinomis, kitas - be, vienas goja klasikinį tango, kitas - vadinamąją alternatyvą, vienas dažnai groja senają tango muziką, o kitas - beveik niekada. Ir t.t. Beje, neteisinga yra manyti, kad įtikti vidutiniam šokėjui ar šiaip plačiosioms šokėjų masėms yra pagrindinis DJaus uždavinys. Pagrindinis DJaus uždavinys milongoje yra suburti pastovių savo muzikos (ir tuo pačiu milongos) mėgėjų ratą. DJus groja muziką, kuri jam patinka siekdamas pritraukti panašų skonį turinčius žmones. DJui nereikia žmonių, kurie nesupranta jo muzikos. Milonga yra bendrą interesą turinčių žmonių klubas, o ne koks vienkartinis koncertas, į kurį gali eiti bet kas. Daugiau apie DJaus rolę milongoje ir bendruomenėje žiūr. Tejastango.

DJus yra aktyvus milongos dalyvis. Jis stebi šokių aikštelę ir kuria savo grojaraštį tiesiog čia ir dabar siekdamas sukurti nepakartojamą tos milongos atmosfera (tai nereiškia, kad grojaraščio "juodraštis" negali būti paruoštas iš anksto). Blogas tonas yra "paleisti" iš anksto paruoštus grojaraščius ir manyti, kad darbas yra atliktas: muzika turi būti pritaikoma prie konkrečios situacijos, pagal susirinkusius žmones ir netgi jų pageidavimus. Be to, žmogus, įdedantis į grotuvą iš anksto paruoštą CD arba nuspaudžiantis "Play" mygtuką kompiuteryje negali būti vadinamas tango DJumi, jis - techninis personalas. CD autorius taip pat nėra milongos DJus. Kitaip paleidus pvz žinomo DJaus paruoštą CD grojaraštį tektų skelbti, kad "šio vakaro DJus yra pvz. Felix Picherna arba Osvaldo Marcucci"! Tai - juokinga. DJus milongoje išreiškia savo muzikinį individualumą. DJus yra aktyvus milongos dalyvis, tai ne CD grotuvas, ne kompiuteris ir ne iPod-as.

Skelbti pvz taip: "n-tadienį milonga bus bare NNN. Gal kas galėtumėte pagroti muzikos? Siūlykitės." yra mažų mažiausiai prastas skonis ir labai sumenkina milongos kokybės lygį. O geras skonis yra skelbti kas bus milongos DJus. Organizatorius, organizuodamas milonga, turi numatyti DJų, pakviesti jį groti jo milongoje, paprastai ir su juo atsiskaityti. Jeigu jau DJus siūlosi, tai jis siūlosi organizatoriui, kuris nusprendžia, ar DJus gros milongoje, ar ne. Žinoma, DJumi gali nuspręsti būti ir pats organizatorius.

Tais nesėkmingais atvejais, kai vakarą gelbsti tik atsarginis CD, reiktų laikyti milonga be DJaus. Tai neatitinka šiuolaikinės milongos organizavimo principų, tačiau tokiais atvejais tiesiog nebūna pasirinkimo. Tokie atvejai turėtų būti tik neplanuotos išimtys ir jokiu būdu neturi būti laikomi normaliu dalyku.

Penktadienio milonga Vilniuje, žinoma, neatitinka čia išvardintų kokybės kriterijų. Nors tai yra labai reguliari milonga (jau 5 metus) ir daugeliui mūsų įprasta ir jauki.

Kita vertus, pastaruoju metu ji kokybiškai nebesivysto ir jos perspektyva nelabai aiški. Bet tai jau kita šneka.