Apie požiūrio etapus tango gyvenime

Kartais internete tenka sutikti pusiau rimtų pasvarstymų, apie tai, ką praeina šiuolaikinis tango žmogus, iki tapdamas beviltiškai priklausomu nuo tango (tango addict) ir po to. Tie svarstymai tema "tango yra gyvenimo būdas" pabrėžia tango nenatūralumą mus supančiame šiuolaikinio gyvenimo fone ir kontrastuoja su tango bei bendrai socialinių šokių kultūros supratimu jų Aukso amžiaus laikais, kuomet jie buvo pats natūralumas.

Bet tiesa, kad kiekvieno šiuolaikinio žmogaus požiūris į tango su laiku keičiasi, ir man kilo mintis tą keitimąsi laike suklasifikuoti savaip. Kaip ir kiekviena klasifikacija, ji yra sąlyginė. Vistik manau kiekvienas patyręs/-usi tangueras/-a atpažins apie ką eina kalbą. Apie tango profesionalo evoliucija čia nekalbama, kadangi mano nuomone žmogus, tapęs tango profesionalu, patenka į visai kitą kategorijų erdvę, kuri autoriaus nedomina, todėl čia nėra aptariama.

1 etapas. Tango kaip išskirtinis, ypatingas dalykas

Visi nuo to pradedame. Mums padeda media ir viešasis komunikavimas apie tango. Mums atrodo, kad tai gražu, ypatinga, ir mums atrodo, kad išmokę šokti irgi tapsime gražūs ir ypatingi. Mes dedame daug pastangų mokytis, įeiti į bendruomenės ratą, kovojame su frustracija, nepasiduodame dėl gražaus tikslo. Mes vadinami begineriais, intermediatais, advanceriais, mums pamokos, įvairaus plauko mokytojai (vadinamieji maestros), ne mažiau, o gal net ir labiau svarbūs dalykai, nei šiaip pasišokimas milongoje. Mes dar nežinome, apie ką čia iš viso eina šneka, nors su laiku po truputi pradedame kažką užčiuopti. Viskas palaipsniui pradeda atrodyti kitaip, nei iš pradžių, atsiveria nauji horizontai ir draugai, formuojasi nusivylimai ir pradedame pastebėti socialines hierarchijas. Tango aplinka pradeda įgyti atskiro pasaulio formas, pakankamai turtingas, kad jomis susidomėti.

2 etapas. Tango, kaip gyvenimo būdas

Mes jau patyrę tanguerai ir mes mėgaujamės tuo gėriu, kurį teikia socialinis šokis ir bendruomenė. Moterys - anksčiau, vyrai - vėliau (dažnai - žymiai). Moterų čia daugiau, vyrų - mažiau. Tango aplinkoje mes jaučiamės kaip žuvis vandenyje. Susifomuoja skoniai, polinkiai, (ne)mėgstami šokio ir muzikos stiliai, orkestrai. Susiformuoja tarptautinis draugų ir mielų konkurentų tinklas. Festivaliai ir maratonai tampa įprastu dalyku. Pajuntame savo vietą tango sociume, rūpinamės dėl įvaizdžio ir prestižo. Sezoniniai "chadžai" į Buenos Aires tampa norma, bent jau tiems, kurie tai gali sau leisti. Mes sureikšminame tango savo gyvenime ir visiškai pritariame teiginiui, kad "tango yra gyvenimo būdas". Savo Facebook profilyje įsirašome tango addict (priklausomas nuo tango). Nemažai žmonių šiame etape ir užstringa, ypač moterys (nors šiam teiginiui pagrįsti neužtenka statistinių duomenų :) Kažkuria prasme šis etapas yra aukščiausias taškas tango gyvenimo cikle. Šiame etape yra didžiausia rizika (neapgalvotai) pasukti tango (pusiau) profesionalo keliu. Iš aistros.

3 etapas. Tango kaip svarbus hobis

Aktyviam tango gyvenimui prisotinus kiekvieną mūsų esybės ląstelę, pamažu ateina supratimas, kad vistik tango - tai tik šokis, muzika ir šurmulys aplink. Pasirodo tango nėra gyvenimas, bent jau ne visas ir tikrai ne tas, tikrasis, kuriame susiduriame su didžiaisiais egzistenciniais rūpesčiais. Tai tarytum lygiagretus pasaulėlis. Kartais, dėl kokių nors priežasčių negalint nueiti į milongą arba nuvažiuoti į festivalį, ateina rami, skaidri mintis "juk galų gale tai - tik tango". Tai, žinoma, nereiškia, kad tango tampa mums mažiau svarbus ar mes rečiau vaikštome į milongas. Tiesiog mes tą pasaulėlį jau gerai pažįstame ir atgauname sugebėjimą apie jį mąstyti racionaliomis kategorijomis. Mes vis labiau pradedame pozicionuoti tango savo gyvenime, kaip laisvalaikio užsiėmimą, hobį, pabrėždami, kad tai tik dalis mūsų tapatumo. Mes jau suprantame, kas ta tango kultūra yra, ko iš jos norime ir kaip ją panaudoti mūsų asmenybės tikslams. Šiame etape atsiranda tam tikra išmintis, o iš šono labai gerai matosi, kokiame "etape" ar "lygyje" yra tas ar kitas žmogus. Mes daug žinome, tačiau mažiau patyrę žmonės ne visada mumis tiki. Mums nebelieka poreikio šokti tango 5 kartus per savaitę arba Nx24 valandas be saiko socializuotis kokiame nors maratone. Mes linkę į reguliarias milongas, stabilias, gerai struktūrizuotas tango aplinkas (tandas, cortinas, cabeceo), mažai belieka polinkio eksperimentuoti festivaliuose, proginiuose renginiuose, bendruomeniniuose happening'uose ir flash mob'uose. Mes išrankūs milongoms, šokame ne kiekvieną tandą ir ne su bet kuo. Žinome ko norime. Ne kiekvienas festivalis ar tūsas mums yra vertingas, nors juose ne tiek jau daug kas gali prilygti mums šokio kokybe. Mes rizikuojame pasirodyti arogantiškais, nors tokie, žinoma, nesame. Mes turime potencialą padėti kurti tango aplinkas, bendruomenes, mokydami, auklėdami, patardami, organizuodami milongas, renginius, ir dažnai tą aktyviai darome, bent jau tol, kol neįsiskverbia klastinga mintis apie tokios veiklos beviltiškumą amžinybės (ar buities) akivaizdoje.

4 etapas. Tango nėra kuo nors ypatingas

Jeigu ankstesniuose etapuose mes draugams dažnokai pasakome pvz. "žinai, užsiimu tango" arba "vakarais vaikštau į tango", tai šiame etape to jau nebėra. Šiame etape mes tiesiog gerai šokame ir beveik nėra ką apie tai ką nors pasakyti dar. Tango tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi kaip darbas, šeima: nebe tikslas, bet greičiau priemonė.

Mes gebame pasisemti maksimumą iš muzikos ir partnerio ir žinome kas tas maksimumas yra. Bet mes nesame nuo to priklausomi (addict) iki blizgesio akyse. Mums nebe taip rūpi socialinio tango pasaulio peripetijos, galbūt todėl, kad mūsų padėtis jame yra aiški, kiti žino ko mes verti, o ir mes mokame vertinti partnerius, draugus, DJus, milongas ir t.t. Tango pagaliau mumyse tampa natūraliu, paprastu dalyku, įgūdžiu, tarytum sugebėjimas gerai atlikti savo darbą ar gebėjimas važiuoti dviračiu iš A į B. Ir mes nesusimastydami važiuojame kai tik prireikia patekti iš A į B, nes kitos priemonės mums nebepatinka. Tango mums tampa tuo, kuo ir buvo tuomet, kai jis atsirado, kai tango, juolab socialiniai šokiai, nebuvo kažkuo ypatingu iki nenatūralumo, sureikšmintu dalyku, nei hobiu, nei priklausomybe, ne gyvenimo būdu, o tiesiog subtiliu, turtingu, giliai estetišku ir natūraliu žmonių bendravimo būdu, egzistuojančių lygia greta su daugybe kitų bendravimo būdų ir juos papildančiu.

Viskas galų gale grįžta ten, kur ir prasidėjo, tik kelias gali būti ilgas.

Apie milongos organizavimo kokybę

Šiame straipsnelyje pasidalinsiu keliomis mintimis apie paprastus dalykus, liečiančius milongos organizavimą. Tai, atrodytų, elementarūs dalykai, tačiau, kaip rodo patirtis, ne visų žmonių pakankamai įsisamoninti. Nemažai toliau išdėstytų minčių yra sukeltos įvairaus viešo ir neviešo komunikavimo dėl milongų organizavimo Vilniaus tango bendruomenėje (VTB).

Kaip žinome, VTB egzistuoja nebent rudimentinės organizacinės formos, todėl ir milongų (ir praktikų) organizavimas yra toks pat rudimentinis - jau daug metų. Šio straipsnelio tikslas yra pabandyti įvardinti daiktus savais vardais ir pasistengti mažiau apgaudinėti save ir kitus - su viltimi paskatinti kelti tango gyvenimo kokybę mūsų mažame mieste.

Ką vadiname "milonga"?

Populiariausias milongos apibrėžimas skamba kaip "ten, kur šokamas tango". Lyg ir paprasta, tačiau toks supratimas yra nepakankamas. Štai rimti žmonės prieina išvados, kad, griežtai kalbant, tikrų milongų, ta žodžio prasme, kuri jam buvo suteikta tango gimtinėje, už Buenos Aires ribų sunkiai berasi (žiūr. TangoVoice). Toks požiūris yra pagrįstas rimtais tyrimais ir argumentais. Tačiau niekas nebepakeis daugybės tango mylėtojų visame pasaulyje įpročio vadinti įvairias tango vakaruškas "milongomis". Ką čia bepadarysi: žodžių prasmės ir kultūros formos su laiku neišvengiamai keičiasi, nieko čia naujo ar blogo. Todėl susitaikykime su tuo, kad milonga mūsų supratimu yra ne tas pats, kas yra milonga Buenos Aires milonguerų supratimu.

Tačiau vistik milongomis nereiktų vadinti bet kokio tango "tūso", esu įsitikinęs, kad turi būti tam tikra kokybės kartelė, tik kurią peržengus "tūsas" gali būti vadinamas milonga. Šis straipsnelis yra apie elementariuosius kokybės reikalavimus milongoms ir jų organizavimui.

Reguliarios ir proginės milongos

Reguliarios milongos yra tos, kurios vyksta, sakykime, kas savaitę. Jos dažnai turi savo pavadinimą ir daug kitų pasikartojančių dalykų, sukuriančių milongos tapatumą - tai, kuo viena milonga skiriasi nuo kitos. Tarp jų pagrindinis - reguliarūs lankytojai. Tokios milongos dažnai yra nepriklausomos nuo vietos (salės): pvz Cachirulo Buenos Airėse, TABA milonga Kopenhagoje ar Penktadienio (aka Keliaujanti) milonga Vilniuje. Reguliari milonga iš esmės yra klubas. Tai yra svarbus dalykas. Milonga turi savo dvasią, stilių, lankytojus ir pan. Mano nuomone, reguliari milonga ir yra tikroji milongos forma. Reguliari milonga suburia bendruomenę - tą milongą lankančius žmones. Tai yra tos milongos bendruomenė, nors panašiai bendruomenės gali burtis aplink tango mokyklas, praktikas, asociacijas ir pan. Bendruomenės atsiranda tuomet, kai atsiranda traukos taškas, o ne atvirkščiai.

Proginės milongos, sakykime festivalinės, yra visai kitokios. Jos nėra klubai, jos būna vienkartinės arba vyksta rečiau (pvz. Gardelinė), jose paprastai susirenka daug įvairesni žmonės, atitinkamai jų ir dvasia visai kita. "Reguliarios proginės" milongos, pvz. vykstančios kas metus, dažnai būna regioninių bendruomenių susirinkimo vietomis, geras pavyzdys yra vilnietiška Gardelio milonga arba Jūrmalos festivalio milongos. Proginės milongos irgi vadinamos "milongomis", tačiau griežtai kalbant, joms labiau tiktų "tango vakaro" pavadinimas jau vien todėl, kad tai nėra klubas, kuriame pastoviai renkasi žmonės.

Organizavimo kokybės reikalavimai galioja visoms milongų rūšims, taip pat praktikoms ir panašiems socialiniams tango renginiams.

Milonga nėra tik vieta ir laikas šokimui! Milonga nėra suneštinis piknikas!

Dažnai susiduriama su situacija, kai kažkas paskelbia "šiandien milonga bus bare KLMN nuo HH:MM". Dažnai dar prideda: "atsineškite savo muzikos", "gal kas nori pabūti DJumi", įdeda automatinį priminimą internetiniame kalendoriuje ar pan. Kažkas tautoje pradeda manyti, kad nurodytoje vietoje iš tiesų bus tai, kas vadinama "milonga", nors skelbiantysis tik pasirūpino vieta, pvz. susitarė su salės šeimininku. Tas žmogus kartais tautos būna įvardijamas, kaip "milongos organizatorius", nors greičiausiai net jis pats nevisada sutiks su tokiu apibūdinimu. Ilgainiui, kartu su naujai ateinančiai žmonėmis, toks milongos supratimas, kaip suneštinio pikniko, įsitvirtina kaip normalus.

O mano nuomone toks milongos "organizavimas" rodo mūsų nepakankamą pagarbą vienų kitiems ir nuvertina "milongos organizavimo" supratimą. Belieka prisiminti kažkada tokiu būdu "organizuotą" sekmadieninę "milonga" viename Totorių g. bare, dar vadintą skambiu vardu "Milongita", ir kas iš to gavosi. Tokia organizacinė forma galėtų būti pavadinta "pseudodemokratija" arba "pseudoorganizavimu". Žmonės, gal vistik nedarykime to, išlaikykime lygį bent jau iš pagarbos šimtametei tradicijai, kuri nenusipelno tokio plebėjiško elgesio su ja.

Milonga privalo turėti šeimininką (organizatorių)!

Tai yra viena iš pagrindinių taisyklių tiek reguliarioms, tiek proginėms milogoms. Tai sveiko proto dalykas, netgi nesusijęs su tango: be šeimininko rūpesčio daiktai dūla, pelėja, nesivysto, negyvena. Dažniausiai milongos šeimininkas (organizatorius) ir savininkas sutampa, nors nebūtinai.

Šeimininkas nusprendžia kur bus milonga, pasirūpina sale. Šeimininkas nusprendžia milongos laiką ir kada ją baigti. Šeimininkas nusprendžia kokia muzika bus grojama jo milongoje, jis parenka ir kviečia DJus arba pats groja tą muziką. Jis nustato milongos kainą ir atsiskaito su DJumi ir salės šeimininku. Jis nusprendžia kaip išdėstyti stalus šokio aikštelėje ir kokias etiketo taisykles puoselėti. Jis, pageidautina, pasitinka ir pasodina žmones. Jis rūpinasi, kad žmonės žinotų apie milongą (vykdo rinkodara), skelbia apie tai. Galų gale šeimininkas buria bendraminčių organizatorių komandą ir su jais dalinasi milongos organizavimo rūpesčiais ir pačiu šeimininkavimu. Taip šeimininkas kuria milongos dvasią, pritraukia žmones ir t.t. Šeimininkas nebūtinai turi būti vienas žmogus, tai gali būti komanda. Visi žino, kas yra milongos šeimininkas. Šeimininkas yra milongos organizatorius.

Šeimininkas gali organizuoti milonga iš altruistinių paskatų (hobis) arba gali tai daryti siekdamas užsidirbti pinigų, o dažniausiai būna kažkoks vidurkis, kai altruizmas nėra maitinamas vien tik iš savo kišenės. Šiaip ar taip organizatoriaus motyvai nėra labai svarbūs, svarbi yra milongos kokybė. Milonga pritraukia žmones, arba ne. Jei nepakanka lankytojų - milonga nustoja egzistuoti.

Salės (baro) šeimininkas arba tas, kuris susitarė dėl salės, NĖRA milongos organizatorius, kaip kartais manoma (nors gali juo ir būti). Tai atitinka principą, kad milonga nėra tas pats, kas vieta (salė). Milongos šeimininkas turi būti aktyvus milongos dalyvis, t.y. jis turi mažų mažiausiai dalyvauti milongoje, o ne parašyti grupse apie tai, kur bus milonga ir tuo baigti savo dalyvavimą. DJus, tas kas groja muziką, irgi nėra milongos šeimininkas (nors gali juo ir būti). Žmogus, surenkantis pinigus ir atsiskaitantis už salę taip pat nėra milongos šeimininkas/organizatorius. Ir taip toliau. Iš milongos šeimininko yra reikalaujama žymiai daugiau.

Milongos šeimininkas/organizatorius visai nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas šokėjas, mokytojas ar DJus. Tačiau jis neturi būti naujokas tango pasaulyje ar atsitiktinis žmogus, turi išmanyti tango kultūrą ir tradiciją, nusimanyti tango muzikoje ir turėti suformuotą skonį. Organizatorius turi gerai suprasti kas tai yra milongos formatas ir kuo jis skiriasi nuo šiaip vakaruškos, šiuolaikinio klubo ar diskotekos. Šiais laikais yra prieinama labai daug informacijos, bendruomenėse ir internete, visi norintys visada gali pasiklausti, susipažinti su ja, na o organizatorius tiesiog privalo tuo domėtis, netgi jei jis nėra klasikinių tango tradicijų sekėjas.

Milonga privalo turėti DJų!

Kalba eina ne šiaip apie techninę detalę, iš tiesų DJus milongoje yra būtina šiuolaikinės tango kultūros dalis. Muzika užduoda milongos dvasią, tango kultūroje tai yra subtilus dalykas. Todėl DJus yra labai svarbus asmuo milongoje. Jis nėra milongos organizatorius (nors juo gali būti). Iš tiesų tai organizatorius kviečia vieną ar kitą DJų groti savo milongoje. Labai dažnai milongos turi savo pastovius DJus, nors nebūtinai.

DJus yra svarbus dar ir todėl, kad jis ugdo milongos (bendruomenės) žmonių muzikos skonį, jis galų gale suformuoja pastovių lankytojų ratą: tų kuriems (pa)tinka to DJaus muzika. Vienas groja su kortinomis, kitas - be, vienas goja klasikinį tango, kitas - vadinamąją alternatyvą, vienas dažnai groja senają tango muziką, o kitas - beveik niekada. Ir t.t. Beje, neteisinga yra manyti, kad įtikti vidutiniam šokėjui ar šiaip plačiosioms šokėjų masėms yra pagrindinis DJaus uždavinys. Pagrindinis DJaus uždavinys milongoje yra suburti pastovių savo muzikos (ir tuo pačiu milongos) mėgėjų ratą. DJus groja muziką, kuri jam patinka siekdamas pritraukti panašų skonį turinčius žmones. DJui nereikia žmonių, kurie nesupranta jo muzikos. Milonga yra bendrą interesą turinčių žmonių klubas, o ne koks vienkartinis koncertas, į kurį gali eiti bet kas. Daugiau apie DJaus rolę milongoje ir bendruomenėje žiūr. Tejastango.

DJus yra aktyvus milongos dalyvis. Jis stebi šokių aikštelę ir kuria savo grojaraštį tiesiog čia ir dabar siekdamas sukurti nepakartojamą tos milongos atmosfera (tai nereiškia, kad grojaraščio "juodraštis" negali būti paruoštas iš anksto). Blogas tonas yra "paleisti" iš anksto paruoštus grojaraščius ir manyti, kad darbas yra atliktas: muzika turi būti pritaikoma prie konkrečios situacijos, pagal susirinkusius žmones ir netgi jų pageidavimus. Be to, žmogus, įdedantis į grotuvą iš anksto paruoštą CD arba nuspaudžiantis "Play" mygtuką kompiuteryje negali būti vadinamas tango DJumi, jis - techninis personalas. CD autorius taip pat nėra milongos DJus. Kitaip paleidus pvz žinomo DJaus paruoštą CD grojaraštį tektų skelbti, kad "šio vakaro DJus yra pvz. Felix Picherna arba Osvaldo Marcucci"! Tai - juokinga. DJus milongoje išreiškia savo muzikinį individualumą. DJus yra aktyvus milongos dalyvis, tai ne CD grotuvas, ne kompiuteris ir ne iPod-as.

Skelbti pvz taip: "n-tadienį milonga bus bare NNN. Gal kas galėtumėte pagroti muzikos? Siūlykitės." yra mažų mažiausiai prastas skonis ir labai sumenkina milongos kokybės lygį. O geras skonis yra skelbti kas bus milongos DJus. Organizatorius, organizuodamas milonga, turi numatyti DJų, pakviesti jį groti jo milongoje, paprastai ir su juo atsiskaityti. Jeigu jau DJus siūlosi, tai jis siūlosi organizatoriui, kuris nusprendžia, ar DJus gros milongoje, ar ne. Žinoma, DJumi gali nuspręsti būti ir pats organizatorius.

Tais nesėkmingais atvejais, kai vakarą gelbsti tik atsarginis CD, reiktų laikyti milonga be DJaus. Tai neatitinka šiuolaikinės milongos organizavimo principų, tačiau tokiais atvejais tiesiog nebūna pasirinkimo. Tokie atvejai turėtų būti tik neplanuotos išimtys ir jokiu būdu neturi būti laikomi normaliu dalyku.

Penktadienio milonga Vilniuje, žinoma, neatitinka čia išvardintų kokybės kriterijų. Nors tai yra labai reguliari milonga (jau 5 metus) ir daugeliui mūsų įprasta ir jauki.

Kita vertus, pastaruoju metu ji kokybiškai nebesivysto ir jos perspektyva nelabai aiški. Bet tai jau kita šneka.