2009 m. spalio 13 d., antradienis

Apie tango muziką ir skonius

Tango bendruomenėse požiūrių į tango muziką spektras yra platus. Kaip ir požiūrių į šokio stilius, autentiškumo klausimus, milongų apšvietimą, cabeceo naudojimą, tandų reikalingumą ir t.t.

Vieniems muzikos klausimas išvis neatrodo svarbus ("koks skirtumas kokia ta muziką, juk svarbiausia, kad žmonės šoktų ir jiems būtų linksma"). Kiti mano, kad tikrasis tango yra Astoro Piazzollos ir Bajofondo muzika, todėl, kad ten daug groja bandonijomis. Dalis žmonių akcentuoja žmogiškųjų santykių prioritetą: svabiausia partneris, o muzika tik turi atlikti romantiško fono vaidmenį. Nemažai aktyvių žmonių save pozicionuoja kaip "plataus požiūrio tango inovatorius". Pastarieji dažnokai su įkarščiu moralizuoja retrogradus "tradicinio tango mylėtojus", kaip turinčius ribotą požiūrį į reiškinį. Galima vardinti dar ilgai.

Žodžiu, viskas yra labai liberalu, įvairu ir postmodernu: kiekvienas kuria savo tango visatą pagal savo supratimą. Ir neturėtume čia snobiškai raukytis: tokios yra nūdienos realijos!

Tačiau nesinorėtų šiaip sau nusiraminti, nes čia jaučiamas rimtas falšas. Mat dažnokai už konkrečios nuomonės tenka pastebėti, taip sakant, "nepakankamą informuotumą duotu klausimu". Štai dar prieš keletą metų mes Lietuvoje (ji - ne išimtis) turėjome galimybę išgirsti gal nebent tik vieną kitą Aukso Amžiaus periodo šokiui skirtos tango muzikos įrašą, nes jos paprasčiausiai neturėdavome. Prekyboje būdavo daugiausiai šiuolaikiniai tango atlikimai, ir, žinoma, Bajofondo, Tango Lounge/Club Mix CD ir Piazzollos Maria de Buenos Aires. Per pamokas mokytojai naudodavo (ir tebenaudoja) dabar jau nebeatseksi kokią muziką. O kai prisimenu savo paties pirmuosius tango DJ-avimo bandymus...

Žodžiu, tenka šokti pagal tai, kas prieinama. Juolab, kad pradžioje tai neatrodo svarbu, o tango bendruomenės, į kurią patenki, nusistovėję skoniai tau atrodo visiškai autentiški. Viskas prasideda nuo to, kad tango šokis neturi bazinės ritminės struktūros (basic step), kaip daugelis kitų šokių, tokių kaip salsa, lindyhopas ir "Bitute pilkoji". Tai lengvai sukuria iliuziją, kad tango galima lygiai sėkmingai šokti pagal bet kokią muziką. Ir kas gali paneigti: juk tango žingsnius iš tiesų galima atlikti beveik pagal bet kokią muziką (pvz. vos prieš kelias dienas teko stebėti tango, "šokamą" pagal pasodoblio muziką!). Bet...

Reikalas tas, kad šokis yra turbūt archaiškiausia žmonių komunikavimo forma, labai tolima nuo verbalinio (žodinio) bendravimo būdo, tačiau tampriai susijusi su mūsų emocijomis. Todėl "šokis = šokio jausmas". Taip pat ir "tango = tango jausmas" (nesigilinant dabar kas tas "tango jausmas" galėtų būti).

Požiūris į bet kokį šokį, arba teisingiau sakant, šokimą, kaip į tam tikrą judesių seką, nepriklausomą nuo konkrečios muzikos, yra formalus, paviršutiniškas. Juk ir tango judesius galima atlikti pagal ritmą, plojamą delnais. Tačiau be tango muzikos negali atsirasti joks tango jausmas! Kaip salsos jausmas negali atsirasti šokant pagal sambos muziką, latin-popsą, Ricky Martiną arba Shakirą. Kaip lindyhopo nepašoksi pagal šiuolaikinį džiazą.

Todėl laikausi nuomonės, kad požiūris į tango muziką nėra skonio reikalas, o tie, kurie "mėgsta šokti tango, bet nemėgsta tango muzikos", tiesiog imituoja tango. Jeigu kažkam patinka šokti pagal kitokią muziką, tai tas jausmas, kuris atsiranda taip šokant, iš tiesų nėra joks tango jausmas, o kažkas kita (nežinau kas).

Tango yra šokamas pagal tango muziką! Ir ne bet kokią, o pagal šokimui skirtą tango muziką. Šokis ir muzika yra taip tampriai suaugę, kad gali būti laikomi vienas kito apibrėžimu. "Tango" yra "tango muzikos" interpretavimas "tango šokio" judesiais.

Beveik visa šokimui skirta tango muzika buvo sukurta iki XX a. 50-ųjų pabaigos. Tai yra natūralu, nes tada buvo didžiausia paklausa tokiai muzikai, tuomet ji buvo ištobulinta kaip niekada vėliau. Šiuolaikiniai orkestrai taip pat groja tango muziką, skirtą šokimui, bet jos palyginus nedaug, juolab geros. Taip pat visais laikais buvo daug puikios tango muzikos, kuri nėra skirta šokiui (pvz Carlos Gardel tango dainos arba netgi tas pats Astor Piazzolla).

Tam, kad suprastum tango muziką, reikia ją pažinti. Mūsų "emocinis imtuvas" turi būti suderintas reikiama banga. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, net esant geriausiems norams. Šokamoji tango muzika yra ritminė muzika, kurioje nėra mušamųjų instrumentų (perkusijų), ji neįprasta mūsų ausiai, nuo vaikystės pripratusiai prie Šiaurės Amerikos ir anglosaksiško muzikinio skambesio (džiazas, rokas ir pan.). Tango daugeliui skamba keistai, nuobodžiai, perdaug emocingai, dramatiškai ir pan. Ji geriausiu atveju asocijuojasi su šiems laikams marginalia "retro" stilistika ir begarsiais kinais.

Tačiau, norint pajusti tango jausmą ir šokti tango, nėra kitos išeities, kaip tik pripratinti savo ausį prie tango šokiui tinkamos muzikos. O jau tada meilė tai muzikai ir šokiui - garantuota. Nes kitaip negali būti :-)

2 komentarai:

  1. Puikios mintys ir pastebėjimai! Deja dar per mažai pažįstu tango bet dėl muzikos ir šokio ryšio pilnai pritariu. Labai malonu tai skaityti taip nuosekliai ir gražiai išdėstyta.
    Sėkmės rašant, lauksiu naujų postų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. :) išties, kalbant apie muzikos reikšmę, daug dalykų yra tie patys tango, salsai ar kuriam kitam socialiniam šokiui

    AtsakytiPanaikinti